Vilniaus maratonas. Sub 4:00:00 – FAIL

Na, sako, planas reikalingas tam, kad žinotum kaip smarkiai nuo jo nukrypsti. Taigi, o koks buvo planas paklausite? Viskas labai paprasta – planas minimum buvo atbėgti greičiau nei per 4 valandas. Rezultatas 4:03:05, čipo laikas 4:01:39. Galima būtu guostis kad nuo plano atsilikau tik 1 min ir 39 sekundėm, bet žinot – man visai neliūdna, kad planas neįgyvendintas. Maratonas dar tik antras mano gyvenime ir tikrai, manau, kad dar bus progos pasitaisyt. Ilgieji bėgimai man visada yra ir bus savotiška meditacijos forma, kai turi laiko savoms mintims, apmastymams, pastebėjimams. Bėgdamas pereini per ivairias fazes, kai galva išsivalo, suteikdama vietos naujoms mintims ir įdėjoms. Todėl jei ilgiau bėgi, tai ir laiko tam lieka daugiau :) Bet aš čia truputi į pievas nusifilosofavau :) Planavau parašyti apie šiemetinį maratoną.

Taigi, kaip supratot plano minimum nepadariau. Dabar turiu laiko analizei ir pasiruošimui sekančiam startui. Pradėsim nuo analizės, nes dėl sekančio starto dar nesu apsisprendęs kada ir kur. Pradėjau ganėtinai žvaliai ir nors buvo pakankamai daug jėgų, bet stengiaus nepasiduoti euforijai ir bėgti ~5:10 min/km greičiu. Pradžioje reikėjo gana stipriai valdytis, kad nepradėčiau bėgti greičiau, gi vėliau net ir laai norint toks greitis buvo nepakeliamas. Pirmi nerimą keliantys ženklais pasirodė ~ 16 – 17 km dar prieš Subačiaus kalną. Pradėjo lengvai traukti dešnės kojos šlaunį. Simptomai lengvi ir rimtom problemom dar negrėsė, bet neramino, kad pasireiškė taip anksti. Kaip ir reikėjo tikėtis, tokių simptomų šiaip sau nebūna.Skausmas persimetė iš šlaunies į blauzda ir Vingio parke teko pirmą kartą sustot prie maitinimo punkto ir atlikti keletą tempimo pratimų. Kuriam laikui tai padėjo, bet sustoti prasitempti dabar jau reikėjo kas ~500 metrų. todėl kilometro greitis krito gana ženkliai. Vėliau, prabėgus Rotušę, reikalai truputį pagerėjo ir bent jau galėjau bėgti be sustojimų. Labai greičio tas nepridėjo, nes skausmas blauzdose grąsino pereiti į mėšlungį ir vėl būtų tekę stoti. Priežastys, bent jau man nėra visai aiškios, nes greitis išbandytas ilgųjų treniruočių metu, trasos kalnai neįpatingi, nes treniravomės rimtesniuose :) Manau, kad susidėjo kelios aplinkybės į vieną vietą ir rezultatas yra toks koks yra. Dabar reikia pasidaryti išvadas, kad sekančiame maratone galėčiau daryti kitas klaidas 😉

Nepaisant to, kad ne viską pavyko padaryti kaip norėjau, bendras procesas džiugino ir suteikė daug malonumo. Maloniai šnekučiuodamiesi nemažą gabalą bėgom su Gediminu, persimetėm žodžiu kitu su Amontuke, susimojavom su Lape, persimetėm žodžiu kitu su Andrium, Vingio parke pabendravom su Senuku Drauge. Socialus toks gavosi bėgimas, bendraujant. Su keliais vyriokais apsikeitėm anekdotais apie vegetarus, su kolega aptarėm balsą iš dangaus, kai mus pasveikino Vokiečių gatvės gyventoja iš trečio aukšto balkono. Labai aktyvios sirgalės ambasadų gatvelėje suteikdavo energijos ne vienam kilometrui savo palaikymu. Žodžiu buvo linksma, na, o rezultatas – baisaus čia daikto – bus tų maratonų dar. Vis tiek nuo lyderio atsilikau virš 2 valandų, o save įveikiau :)

Marius

 

Vidutinio amžiaus bėgimo mėgėjo pamąstymai

Artėja į pabaigą trečiasis sezonas, kai bėgimas tapo mano gyvenimo dalimi. 2011 pavasarį Rygoje ant kaklo užkabino pirmąjį pusmaratonio medalį, o vakarykštis Vilniuje – buvo 11-asis oficialusis pusmaratonis. Per tuos nubėgtus kelis tūkstančius kilometrų ir keliolika varžybų susidarė tam tikra patirtis, susikaupė minčių ir apibendrinimų, kuriomis norėčiau pasidalinti. Taigi…

Bėgimo bumas
Akivaizdu, kad per paskutinius metus Lietuvoje įvyko bėgimo „sprogimas“. Pasakymas „aš bėgioju“ pasidarė banaliai madingas dalykas, panašiai, kaip buvo prieš kokius 5 metus „aš slidinėju“. Džiaugiuosi, kad mano bėgiojimas (kaip, beje, ir slidinėjimas) prasidėjo anksčiau negu ši mada. Galiu sau galvoti, kad aš nuspėju tendencijas ir žengiu priekyje jų . Gal ilgainiui renginių kiekybė pereis į kokybę, tačiau mano subjektyvia nuomone kol kas labiau auga tik pirmasis parametras…

Varžybų organizavimas: Latvija vs Lietuva
Geografinė mano įskaitinių bėgimų patirtis gan tolygiai pasidalija tarp Latvijos ir Lietuvos, todėl lyginti galiu tik šias kaimynes. Deja, turiu pripažinti, kad organizavimo, šventinės atmosferos sukūrimo, dėmesio patiems bėgikams (o ne tik šiame procese besisukiojantiems „selebričiams“) prasme Lietuva gerokai atsilieka nuo „braliukų“. Pastaruoju metu Vilniaus bandymai „pralenkti“ Rygą daugiau pasireiškia surinktų pinigų panaudojimu abejotino efektyvumo marketinginėms priemonėms, o ne tikrai svarbiomis bėgikams smulkmenomis (ir ne tik jomis). Kol dar ryškūs paskutinų varžybų Vilniuje įspūdžiai, pateiksiu keletą pavyzdžių. Maratono išvakarėse FB buvo įdėta „prizų mergaičių, pasiruošusių pasitikti Jus ir įteikti gausybę prizų“ nuotrauka. Nuotrauka graži ir mergaitės dailios. Tačiau… Po finišo, besigrumdydamas minioje, belaukiančioje „savo“ medalio, specialiai atkreipiau dėmesį į mergaičių, bandančių dėžėse atpainioti susivijusias juostas, aprangas. Nieko panašaus į dangaus žydrumo sijonėlius nepamačiau. Tiek jau to tų aprangų – geriau būtų daugiau merginų paruošę ir paaiškinę joms, kad patogiau būtų pasiruošti medalius, užsidedant juos ant rankų, užuot karštligiškai traukus juos iš raizgalynės. Rašydami „gausybė prizų“, organizatoriai tikriausiai turėjo galvoje buteliuką vandens, kurį pats turėjau išsilupti iš pakuotės. O juk bananas ar obuolys, riešutai ar sausainiai iš to pačio RIMI būtų pats tas po finišo… Smulkmenos, sakysite? – Sutinku, tai – ne esmė. Pasiūlysite paskaityti Reikiabėgti.lt straipsnelį apie devynis tūkstančius savanorių? Skaičiau ir jį, ir jo komentarus. Visi yra teisūs, tvirtindami savo tiesas. Tačiau ar ne geriau būtų, jei vieni būtų labiau tolerantiški, o kiti truputį mažiau galvotų apie verslą ir truputį daugiau – apie gražų tikslą propaguoti masinį sportą, kuris vienytų visuomenę ir darytų Vilnių ir visą Lietuvą patrauklesne vieta svečiams.

Kam tas bėgimas?
O kaipgi pats bėgimas?, – paklausite. Ką jis man davė, ar negaila sugaišto laiko, ar „nesubyrėjo“ stuburas, ar nesudilo keliai? Atsakyčiau paprastai – man bėgimas tinka. Pokyčiai savijautoje (dingę nugaros skausmai, cholesterolio rodiklių pagerėjimas, sutirpęs „gelbėjimosi ratas“ aplink juosmenį) negali nedžiuginti tūlo vidutinio amžiaus vyriškio (tokio kaip aš). Bendravimas su įvairiausiais žmonėmis, kuriuos vienija tas pats pomėgis, noras gilinti savo žinias apie mitybą, organizme vykstančius procesus, asmeninių rezultatų gerėjimas suteikia papildomos motyvacijos ir sugebėjimo džiaugtis mažomis smulkmenomis, kurios gyvenime reiškia labai daug. Kas gali išmatuoti malonumą lengvai bėgant miško takeliu stebėti, kasdien besikeičiančią gamtą, jausti jos kvapus? Mane „veža“ žinojimas, kad šiuo metu esu čia, o už valandos galiu būti už keliolikos kilometrų. Ir visa tai – savomis kojomis, be niekieno pagalbos. Dešimt kilometrų iki kol pradėjau bėgioti man buvo oho – atstumas, o dabar – tik vidutinės trukmės prasibėgimas. Vakar bėgdamas Vilniuje šalia bėgimo legendos P.Silkino, pagalvojau, kad yra visos galimybės skirti savo laisvalaikį šiam pomėgiui dar ilgai. Ne taip seniai sužinojau, kad yra net specialus terminas, apibūdinantis naujos vietovės ar miesto apžiūrėjimą bėgant –„sightrunning“. Iki šiol tuo užsiiminėjau intuityviai, susipažindamas su Londonu ar Amsterdamu visai kitu kampu, negu kaip būna per paprastas ekskursijas. Tą ir ketinu tęsti ateityje, derindamas du mėgstamus dalykus – keliones ir bėgimą. Gal kada susitiksime Londono maratone?

Donatas

Pirmas maratonas

Pirmas maratonas. „…Pirmas ir paskutinis, kam man to reikia, daugiau niekada…“,taip galvojau vakar, baigęs pirmą savo maratoną. Pirmą, bet jau nepaskutinį… Sunkų kankinamą, bet ne nugalimą. Ši kartą jis buvo 10 km stipresnis už mane, kodėl 10 ? Todėl, kad 30 km buvo mano „duobė“ ir patys sunkiausi 10 km mano bėgimo „karjeroje“, o jau nuo 40 km, vėl pasijutau kitaip, nors kojos buvo sunkios, raumenys jau pulsavo ant mėšlungio ribos, bet palengvėjo ir atrodė, kad vėl bėgu.
Pirmoji maratono dalis buvo puiki, dar iki maratono išvakarių realiai nebuvau apsisprendęs kokiam laikui noriu atbėgti. Nes iki tol, svajojau tik apie maratono užbaigimą ir medalio parsivežimą namo… Turbūt, čia pirma klaida… Taigi, kažką skaičiavau, dėliojau ir susišvietė, kad mano maratono laikas 3:45.
Beliko klausytis endomondo ir sekti savo tempą.

Bet „endomondui“ visai nedarbo diena buvo, arba jis norėjo mane paskatinti… buvo net greičiausias kilometras per 15 sekundžių :)
Kaip supratau, kad endomondo nedraugaus su manim, nusprendžiau savo laiką fiksuoti kas 10 km ant laikrodžio.
Pirmą ratą apibėgau labai sėkmingai, 15 km kirtau su didele šypsena, nes jaučiausi žvaliai ( Rygos pusmaratonyje 15 km reikėjo jau sukasti dantis ir laukti lūžio )
Po pirmo rato atrodžiau taip…
Aurimas po 21 km
Neblogai ar ne !? Su šypsena, išsitiesęs… Žodžiu fains :)
Nubėgęs pirmą kilometrą antrame rate pasigedau bėgikų, jų buvo, bet nebetiek… Dar pastebėjau, kad aplenkdavo mane daugiau, nei aš kažką… Po truputį pradėjau sėsti… Ir tada supratau savo antrą klaidą… Kodėl nepasipildžiau „MAXIMU“ 15 km?
Buvau jau prisiklausęs pasakojimų apie „duobes“, „kritinę ribą“ ir pan. Laukiau to 35 km, bet realiai viskas prasidėjo anksčiau. Kas kaltas? Ruduo? Makaronai? Mažai treniruočių?
Ilgiausia ilgoji buvo 33 km, gal per trumpa… Klaustukų dar daug.
30 pirmame ar antrame kilometre aplenkė mane grupelė su balionėliais, bėgu iš paskos, nes labai noriu pamatyti kas ten parašyta… o iš priekio atbėga ir prasilenkiame su Ignu Staškevičiumi, balionėlių grupė džiaugiasi jo rezultatu ir svaidosi komplimentais, kaip jis gerai atrodo, o aš mintyse pykstu, kad Ignas garsiai per mikrofoną žadėjo neskubėti ir kažką kalbėjo apie 4 val. 😀 (Iškarto atsiprašau, gal susisuko galva ir tik mano išsekęs organizmas, sukūrė man tokia viziją). Ignai, kokios 4 val. aš prisivijau balionėli, ten parašyta 3:45 ir jos tolsta nuo manęs…. tolsta…
Taigi, kaip supratote, mano 3:45 nuskrido, gero vėjo gūsio pagautos…
O čia ir prasidėjo… vandens punktai paliko mielesni, norėdavau juose pabūti ilgiau, vis didesnis noras atsirasdavo pasivaikščioti, nors versdavau save bėgti, vistiek keletą kartų paėjau, manau tam paaukojau ~5 min., gal ir daugiau.
Ne žine kaip ten kas klostėsi toliau, nebelabai atsigaudau, bet 40 km pažadino manyje kažkokius dar resursus.
41 km nusprendžiau, kad reikia pasitikrinti ar esu dar sąmoningas :) taigi paklausiau savęs „Kiek man metų?“ Atsakiau negalvodamas. Apsidžiaugiau. Pradėjau bėgti…
Medalis ant kaklo… Laimingas… Skauda stipriai pečius… kojos pradeda stingti… dar po kelių valandų atsiranda stiprus skausmas keliuose…
Šiandien jau pirmadienis, maratonas buvo vakar, skausmas nusileido iki maudimo… Sisiukas ir šviesėja :)
Rytoj vėl nauja diena… Ką čia nuveikus, ar nereiks tik pabė….
Ne ne, dar ne rytoj.

Kaip būna gyvenime arba kodėl man patinka (ne)bėgti su Green team

Totvydaz Bgdnviciuz, Andrius Šimkus, Aurimas Ber paspaudė 'patinka' šiam įrašui

Jau greitai..tik 7 dienos liko…jau kitą sekmadienį…jau turime pradėti ilsėtis prieš didelį krūvį, kuris bus po savaitės… O Vilniaus maratone 2013, laikykis! … Turbūt tūkstančiai bėgikų lietuvoje ir šimtai kaimyninių šalių sportininkų gyvena tokiomis mintimis šiandien, tačiau yra ir kitokių sportininkų-tokių kaip aš…

Šiandien su sūnumi išvažiavome valandėlei pasivažinėti su dviračiais ir per tą „valandėlę“ spėjau kokius 3 kartus sutiktiems bičiuliams papasakoti apie bėgimą bei išklausyti kodėl bičiuliams jis nepatinka. Taip pat mačiau keletą bėgančių sportininkų…O kur dar atėjusi žinutė iš kolegų blogo „lapė bega“, kur praneša apie naują straipsniuka jų puslapyje, kuriame jie džiaugiasi savo laukimo nuotaikomis…žodžiu realiai šiandien beveik visos mintys sukasi apie bėgimą…o gal ne tik šiandien?

Tačiau grįžkime į pradžią, kur rašiau,kad yra kitokių sportininkų tokių kaip aš…traumuotų ir negalinčių dalyvauti Vilniaus maratone 2013 :(. Pas mus tokie du – aš ir Egidijus. Nors ir norėtųsi kažkiek „paverkti“ apie savo dar Rygos maratone sužeistus achilus, tačiau ne čia ir ne dabar, o noriu pasakyti, kad nors ir esu reabilitacinėje stadijoje, bet aš taip pat laukiu maratono, kur bėgs mano draugai ir žmonės, kurie supranta mane ir kuriuos suprantu aš. Ši kartą aš nebėgsiu, bet bėgs Marius, Andrius, Aurimas, Donatas ir pora žmonų (ne žmonių) ;), o aš jiems stengsiuosi padėti maksimaliai, kad jiems būtų kiek įmanoma lengviau ir paprasčiau bėgti, laiku paduoti jų vandens buteliuką ar elektrolitų/geliukų dozę…manau, kad dėl šio jausmo – jausmo būti kažko tai dalimi; jausmo, kad nors tu nedalyvauji, bet tai tau vistiek svarbu; jausmo, kad kažkas rūpi tau, o tu rūpi kažkam kitam…- būtent dėl to džiaugiuosi būdamas Green Team nariu ir galėdamas taip jaustis. Ačiū Jums, bičiuliai 😉

Beja, šiandien radau tokį žodžio TEAM šifravimą : Team = Together everyone achieves more…teisinga tai ar ne – kiekvienas atsakys sau, o aš jau sau atsakiau. Linkiu gerų startų ir finišų…aš jus dar pagausiu :). Ciao.

Kuldigos pusmaratonis

Kuldigos pusmaratonis.

Kuldiga pamilau iškart. Buvau prieš dvi savaites pirmą kartą ir miestelis paliko labai šiltą įspudį. Buvo labai nesunku apsispręsti: bėgti pusmaratonį, ar pasilikti namie.

Rytas prasidėjo kiek keistai. Atsiduriau su sūnumi ligonineje. Angina, turėjome ryte išvažuoti į varžybas kartu su Jūrate, bet vienam teko pasilikti su Adomėliu.

Ekipažas pažįstamas: Donatas, kuris dar ir vairuoja, Andrius, Gintaras, Audrius ir AŠ. Gerai kad buvo vietos man mašinoje, nes likau tik su apranga ir pasu rankuose. Kelionė vyksta jau žinomu man maršrutu, sėdžių gale, tai dirbu papildomai kaip navigacija: už 200 metrų pasuk ten, paskui tiesiai…………..tad skamba logiškas Donato klausimas: kur ten? Lyja, bet nesmarkiai. Pokalbis tik apie begimą, sportą, maistą. Gintaras nori pagerinti laiką, mes kalbiname ji taip nedaryti. Žiūresime, kaip bus.

Rasti Kulgidą nebuvo sunku, bet rasti kur yra maniežas-mums neįmanoma užduotis. Statome mašiną kažkur, krentame į aprangą, einame į varžybų centrą. Ten reikia rasti Dainių, pas ji mūsų numeriai. Registracija sklandi, numeriai ant krūtinės, batai gerai užveržti-laukiame starto. Prasideda iškilmingos kalbos, kažkas kalba latviškai apie kažka, paskui ploju, kad negalvotų, kad aš nieko nesupratau, paskui pasako , kad dabar kalbės tikra bėgimo „žvaigždutė“ Jelena Prokopčiuk, čia jau pasidaro įdomiau, ir finalas……..Latvijos himnas. Nesakau, kad man nepatiko. Skambėjo labai patriotiškai.

Bėgti reikia 4 ratus po 5,3 km. Pirmas ratas lengvas ir labiau pažintinis. Reikia suprasti kokia tai trasa. Antras ratas toks pat, tik lengviau bėgti, sumažėjo vaikų ir paauglių, nes jiems reikia tik vieną ratą bėgti. Laikomes su Donatu kartu, Audrius pabėgo netoli, Gintaras kažkur tarp lyderių. 10 km prabėgu per 49,34 min. Po antro rato numetu greitį, bandau atgauti jėgas. Suprantu, kad visą pusmaratonį tokiu tempu neprabėgsiu, bet labai lėtinti tempą taip pat nenoriu. Bendras rezultatas 21 km buvo 1val 50 min ir 50 sek. Mano naujas rekordas, bet reikia parašyti, kad visi pasigerino savo laikus. Tai mums visiems labai sėkmingas pusmaratonis. „Green Team“ komanda buvo gausi šiame begimė. Pavyko nusifotografuoti su Latvijos bėgimo žvaigždutė Jelena, ir paklausti patarimo, kaip bėgti Vilniaus maratone. Patarimas buvo paprastas : svarbu pradžioje neužvaryti, o paskui jau iškentėti iki galo. Viskas paprasta ir logiška. Gavome košės su uogiene, latviškos gaivos, už kelis turėtus latus nusipirkome Tervetės alaus, dar radome kur nusiprausti, puiki bendra renginio organizacija ir puikus dušai visai naujame Kuldigos manieže.
Pakeliui namo aplankėme Saldus miestelio piceriją, iš kur nusiuntėmė sveikinimo žinutę Remaldai į Maskvą, kur pasibaigė Pasaulio čempionato maratono varžybos (Remalda buvo 30-ta, o mūsų lietuvaičių komanda užėmė aukšta komandinę 3-ią vietą). Buvo proga vėl nusipirkti alaus. Bandžiau dar pasiūlyti chebrai latviškų raugintų česnakų, keptų baklažanų, bet tik Audrius įvertino mano gurmaniškus produktus teigiamai. Liko man lauktuvės namo.

Nors atstumas ir nėra didelis iki Kuldigos, bet kelias prastas. Bėgome trumpiau, nei važiavome namo.
Kaip visada išvados:
-puikus oras tikrai pagerino mūsų rezultatus
-bendravimas su žvaigžde Jelena Prokopčiuk duoda savo (net ir komandos draugų pavydą)
-gautas dar vienas medalis atminčiai
-jau beveik noriu sudalyvauti kitąmet visose etapuose (o jų yra 7)
-reikia bėgti toliau, tiesiog nesustoti.

SAMSUNGSAMSUNGSAMSUNG

Liepojos pusmaratonis

Vasara. Atostogos. Geras laikas prie jūros Latvijojė, bet mano atostogų dienos darbotvarkė sudaryta visai kitaip….

Nuo liepos 15 iki liepos 21 buvome su šeima Papejė (Latvija), nuo Liepojos vos 44 km. Mūsų bėgimo treneris Dainius informavo, kad liepos 20 diena bus Liepojos bėgimas, tai atsirado tikslas per atostogas kaip galima geriau pasiruošti varžyboms. Kasdien vyksta begimas miškais, palei jūrą, bendri bėgimai su Jūrate. Užsiregistruoti į varžybas internetu Lietuvoje nepavyko, tai galvojau padaryti gyvai prieš varzybas, bet kaina pasirode didoka (20 LVL), tad nusprendžiau kelias dienas iki varžybų užsiregistruoti Sportland parduotuvėje, truputį pigiau (15 LVL). Manau, kad ten aš buvau turbūt pirmas, kuris tai norėjo padaryti, ir ,žinoma, mūsų registracijos varzybų dieną aišku nebuvo. Gerai, kad buvau pasiėmęs čekius, TAI  mane išgelbėjo nuo antro apsimokėjimo.

Liepojoje buvau antrą kartą gyvenime, tad varžybų dieną išvažiavau anksčiau, kad viską rastumėme ir pasiimtumėme numerius. Smagi žinia – bėgsiu ne vienas, dar prisijungs Donatas, jis su šeima atvyksta taip pat prasibėgti 21 km. Tikrai smagu. Rasti Jūrmalos parką Liepojoje nebuvo sunku, žmonių nemažai, centras išdavė numerius beveik sklandžiai, tad darau apšilimą prieš startą. Labai nustebino Liepojos paplūdimio dydis, smėlio iki jūros turbūt kokie geri 300 metrų. Mandagi paplūdimio kavinės padavėja nepanoro dykai pavaišinti mano žmonos kava, o mano pažadas, kad pinigus atnešiu po varžybų ir šypsėna, nesukelia jai jokių emocijų. Suprantu…juk  bėgsiu V40 grupejėJ))) ir iki šiol  galiu sužavėti tik savo žmoną…

Startas. Reikia įveikti 3 ratus po 7 km. Trąsa prasideda miesto gatvėmis, paskui driekiasi nauju taku palei jūrą, po to – neidomi kilpa gatve, bėgame miesto parku, kuris vis dar tvarkomas, tačiau bendras trąsos vaizdas tikrai neblogas. Bėgame 10 km kartų su Donatu, laikome tempą apie 5,01-5,04 min/km. Su mumis bėga latvis, rado gerus partnerius, dar pavyksta pasikalbėti. Po 10 km trupūtį atsileku nuo Donato ir latvio, nes mano pirmas tikslas atlaikyti 10 km pavyko, jau galiu kiek ir sumažinti tempą. Oras bėgimui pats gėriausias – nei karšta, nei šalta. Kaifas. Antro rato pabaigojė pasijutau „lyderiu“, nes pagal plojimus supratau, kad mane lenkia tikri lyderiai. Už plojimus bandžiau padėkoti žiūrovams, buvau trumpam tapės žvaigžde. Apmaudu, bet man dar buvo likės vienas ratas, o pirmi jau finišavo. Mane taip pat aplenkė ir mano treneris Dainius, aišku, jam lengviau ir bėga truputį greičiau, nes jis metais už mane jaunesnis… Kito paaiškinimo nerandu.

Finišą kertu po 1 val 53,30 min. Oficialiai laikas truputį kitas, bet mano laikrodis rodo tokį. Tad ir užfiksuoju tą laiką kaip naują savo rekordą.

Kaip visada išvados:

– labai teisingas laikas startui – 13 val. Mano organizmui pats geriausias laikas, jau esu prabudęs,

–  vėl stebina bėgikų gausa. Braliukai čia mus lenkia stipriai,

–  pasirodo, čia jau buvo 4 etapas šiais metais, o visą informaciją galima rasti http://www.skrienlatvija.lv/

– atsirado noras išbandyti save kitais metais. Bėgti visus etapus, nes dar turiu vietos atminimo medaliams kabinti,

–  puikiai pralestas šeštadienis + atostogos dar tik įpusėjo.

20130720_145817

Ką daryti kai skauda ANTKAULIAI ?

Antkaulių uždegimas (blauzdikaulio periostitas) pasireiškia ties ilgaisiais pirštų lenkiamaisiais raumenimis dviejuose apatiniuose blauzdikaulio trečdaliuose.

Antkauliai skauda:
1. Forsuojant krūvį;
2. Pakeičiant bėgiojimo dangą;
3. Padidėjus sportininko svoriui;
4. Esant tvirtam gruntui;
5. Esant vitaminų ir mineralinių medžiagų nepakankamumui organizme.

Didėjant treniruočių krūviui, turint blogą sportinę avalynę formuojasi pėdos funkcinis nepakankamumas. Esant blogai pėdos amortizacijai įvyksta raumenų pertempimas, raiščių ir antkaulių uždegimas.

Uždegimas paprastai atsiranda dėl per daug intensyvių bėgimo treniruočių arba pakeitus pagrindą ant kurio bėgiojama, dažnai treniruočių lauke ir uždaroje patalpoje sezonų sandūroje.

Stiprinant pėdos raumenis reikalinga pėdos stimuliacija, kontrastinės karšto ir šalto vandens vonelės, bėgimas basomis gale treniruotės. Vienas iš efektyviausių būdų gydyti antkaulius yra bintavimas pleistru.

Dažnai antkaulių uždegimas atsiranda nešiojant nusidėvėjusiu kulnu avalynę.

Gydant antkaulius nakčiai reikia tepti GEPARINO tepalu ir dėti TULŽIES kompresus. Taip pat naudoti ELEKTROFOREZĘ su NOVOKOJINO 5 procentų tirpalu arba CHLORO KALCIU. Esant sudėtingam uždegimui rekomenduojama ELEKTROFOREZĖ su ANALGINO 10 procentų tirpalu ir kartu FONOFOREZĘ su LAZOLINU 5-8 min. Dar galima ELEKTROFOREZĖ su LIPAZE kartu naudoti INDOMETACINO tepalą. Esant uždegimams reikia padidinti vitaminų, kalcio, fosforo ir geležies preparatų naudojimą.

Medžiaga pateikiama iš žurnalo
LENGVOJI ATLETIKA (rus.)

Vilnius Challenge 2012 m.

Tik dabar radau laiko parašyti apie varžybas Vilnius Challenge. Nebuvau įtraukęs tų varžybų į savo sportinį grafiką, bet kai Marius pasiūlė sudaryti komandą, ilgai nesvarsčiau, sumokėjau starto mokestį, užsisakiau dar atminimui marškinėlius ir pradėjau laukti varžybų. Komandą sudaro du žmonės, tai mes pakliūname į  vyrų dvejetą. Yra dar vien tik moterų ir mišrios komandos. Kaip žinia, Marius ne moteris, ir jau ne vaikas-tai patenkame į masiškiausią dalyvių grupę. Strategija ir tikslus susidėliosime jau prieš pat varžybas.

 

Varžybų dieną oras nieko gero nerodė. Buvo kuklūs, vasariški 9 laipsniai šilumos, vėjas ir dar pranešama apie lietų. Užbėgdamas už akių,  galiu pasakyti, kad taip viskas ir buvo, arba kitaip tariant, žalias ruduo. Vienas važuoju į Vilnių, nes oras sugadino ir visos šeimos planus aplankyti Gedimino kalną, senamiestį, Gedimino prospektą ir Akropolį. Sutartoje vietoje paimu Marių, pradeda lyti, pasidaro dar smagiau ir šalčiau. Niekaip negaliu atsirinkti kokius rūbus užsivilkti, tad pasirenku beveik žiemos variantą: ilgas kelnes, termofit‘a, bėgimo striukę, liemenę. Dviračius saugiai paliekame saugos zonoje, patys einame į starto zoną. Eilė tokia didelė, o iki starto liko vos 10 minučių. Gauname net 4 popiergalius, ten labai daug prirašyta, bet laiko skaityti nebėra, startas ir pirmyn………………

 

Dar starto garde sutinkame Mantą ir Audrių iš komandos NErimti. Susitarimas bėgti kartu įvyksta akimirksniu. Jų baimė pasimesti, o mūsų noras nugalėti padaro savo-bėgame visi kartu. Kažkodėl bėgame mišku, kai visi normaliai bėga takeliais, matyt norime greičiau pavargti, bet taip atsiplešti nuo varžovų. Turbūt jau viskas apie pirmą punktą buvo parašyta elektroninėje erdvėje: ir gerų žodžių buvo, ir blogu, tik faktas toks: Vilnius Challenge dalyviai turi mokėti bent 6 kalbas, kas neprivaloma organizatoriams, skaityti visas nuorodas, paskui dar sprestį kryžiažodį, o kurgi vis dėlto yra tas punktas. Rezultatas aiškus, po 29 min 37 sek punktas buvo rastas. Kiti punktai jau buvo kažkaip mums pakeliui. Bėgdamas sušilau, jaučiau, kad ant manęs  rūbų perdaug, tai prie 8 punkto pasirodo reikia rūbus nusimesti ir lipti į vandenį, bristi upe iki pažastų, saloje rasti punktą ir atgal. Vanduo šiltesnis už orą, o mes dabar truputį švaresni. Bėgam iki baidarių, nes antras etapas žemyn upe apie 5,5 km, dar randant pakeliui punktus. Darniai irkluojame ir pabėgame nuo Audriaus ir Manto. Tai ir buvo mūsų klaida, bet ją tenka pripažinti tik po finišo, o dabar tai tik trečia varžybų valanda. Sustingę ir atšalę, išlipame į krantą, ir nelaukdami NErimtų, pradedame savo klajones po mišką, kitaip to negaliu  pavadinti. Be mūsų čia buvo dar daugiau žmonių. Visos pastangos rasti punktą buvo bevaisės. Optimizmas manyje užgeso, kojos atsiskyrė nuo kūno, žemėlapis tapo bereikalingu popieriuku rankuose. Džiugino tik gamta ir reljefas: tokio Neries slėnio, tokių aukštų, giliai vandens išgraužų krantų,  nebuvau matęs. Vienu momentu pagalvojau, kad esu atogrąžų miškuose arba kaip minimum Amerikos sekvojų miške (jau matyt haliucinacijos buvo prasidėję, nors baltų arklių nemačiau. Ką reiškia, neklausyti žmonos ir elgtis….vaikiškai) Tokios mintys sukosi galvoje einant į pabaigą trečiai varžybų valandai.

 

Grįžtame į Vingio parką, persirengti, pavalgyti ir persėsti ant dviračių. Prasidėda 4 etapas: orientavimasis dviračiu. Sausas, truputį pavalgęs varau dviračiu, ir ieškau sekančio punkto. Ir vėl staigmena: punktas saloje, prie Rusijos ambasados prūdo. Vėl reikia lipti į vandenį, o noro tikrai nedaug. Vanduo tikrai šaltesnis nei Neryje, bet punktas paimtas, reikia greičiau apsirengti ir minti toliau. Pamačiau gražu vaizdelį: sėdi balandžiai ant laiptelių prie vandens, pasiputę nuo šalčio ir drėgmės, ir abejingai stebi visus lendančius į šaltą vandenį ir galvoja: „ Ko jiems  dar gyvenime trūksta? Tik vieno varžtelio….cha, cha, cha…“.

 

Šnipiškės. Pats Vilniaus centras, iškart už savivaldybės ir Europos prekybos centro pastatų. Pakliūni tarsi į kitą pasaulį. Rūsų kalba, tualetai lauke, šventės atgarsiai kas antram kieme ir punktai kažkur čia pat. Bandau rasti savo tetos garažą, kuris kažkada buvo nuomojamas ar nuosavas tame rajone. Neradau, bet kavinė kur gerdavo alų pakeliui iš garažo grįžtantys giminaičiai, stovi lyg niekur nieko. O tas buvo maždaug 20-23 metai atgal. Interjeras tas pats, klientai tie patys. Matyt čia ir reikia semtis naujų idėjų lojalumui suprasti.

 

Dviračių rungtis nebuvo sunki, randame punktus ir miname link kitų užduočių. Reikia palikti dviratį ir vėl bėgti į kalną. Dabar mūsų paeiškos rajonas – Užupis. Kažkoks piliakalnis, reikia perlipti tvorą, vėl bristi per upę, tik šį kartą į Vilnelę, Aušros vartai, Rotušės aikštė, su kažkokiu Azijos šalių festivaliu, ir, aišku, paskutinis 5 etapo punktas ant pačio Gedimino kalno viršaus. Į Gedimino kalną einame jau kaip ekskursantai, stebime aplinką, panoraminius Vilniaus vaizdus dedame savo galvos kietąjį diską. Varžybų laikas jau eina į pabaigą, reikia skubėti į finišą. Pakeliui dar paimame 2 punktus, paskutinis, prie Seimo, greičiau punktas randa mus, nei mes jį. Finišas jau arti, tai užgaišę 7 val 08 min…… baigiame varžybas. Surinkome 33 punktus iš 47 galimu ir pagal rezultatą likome 132 komandineje vietoje, bet iskaitoje mums nurase 8 punktus, tai išejo tik 25 taškai. NErimti buvo aukščiau.

 

Kaip visada padariau išvadas:

-reikia rasti laiko ir trąsoje dažniau maitintis

-varžybos buvo sunkesnės ir reikėjo daugiau orientavimosi įgūdžių

-kompanjonas Marius mane stipriai palaikė ir buvo mūsų komandos garvežys

-reikia startuoti sveikam, tikra tiesa…………….

-oro nepasirinksi, bet galėtų būti kitąmet šilčiau

-reikės dar kartą ten sugrįžti

-japonų virtuvė super, ačiū Mariui už parinktą gera maistą

Rygos maratonas

Rygos maratonas tik žiūrovo akimis. Prieš pat maratoną susirgau ir nespėjau atsigauti, net ir dabar, rašant straipsnį, vis dar nepraeina kosulys. Gaila, tačiau yra kaip yra.

 

Labiau teko stebėti organizatorių darbą, susipažinti su Rygos hostelių specifika, taip pat pamatyti vakarinį Latvijos sostinės gyvenimą, pasižiūrėti Čempionų lygos finalą Irish Pub‘e. Marius surado puikius nakvynės namus pačiame miesto centre, patikslinsiu dar labiau, centriau negalima įsivaizduoti, nes apsigyvenome virš centrinio Mc‘Donaldo. Reikėjo užsukti į restoraną, paskui rasti kitas duris, įlipti į liftą, ir ketvirtame aukšte gauti 10 numeriu pažymėto kambario raktus. Nors lovos ir dviaukštės, ir dušas su tualetu bendras, galiu drąsiai pasakyti, mums tai buvo kaip tik. O jei prie to pridėsime dar ir puikią nakvynės kainą -13 latų dviems. Ir čia su pusryčiais.

 

Bendrai nusprendžiame išeiti į miestą, pažiūrėti kas čia ir kaip. Žmonių kiekis truputį nustebina. Visai buvome pamiršę, kad šį naktis-muziejų naktis visoje Europoje. Tokias eilės esu matęs tik Maskvoje, kažkus 1985 metais, prie firminės vokiečių parduotuvės Leipzig. Supranti, kokie latviai yra kultūringi žmonės. O ir muziejų Rygoje matyt yra nemažai. Kažkaip nesiveržiame pasisemti kultūros, vaikštome ir grožimės. Mano rankos ir burna laisvos, galiu gerti alų, tik va kompanijos neturiu. Užsukau į Irish Pub‘ą pasižiūrėti, kada bus rodomos rungtynės tarp Bayern ir Chelsia. Turime dar laiko pasižvalgyti aplink, bet finalą vis vien su Jūrate žiūrime ten. Labai maloni aplinka, pilna žmonių. Tiksliau ne žmonių, o vyrų. Visada sau randu kažką įdomaus. Rusai stebėjo varžybas, ir po kiekvieno teisėjo švilpuko dainavo daina „ Потому, что Рома заплатил…….“ Dabar jau tą dainą žino ir kiti…….. Sulaukę finalinio švilpuko, pratęsimą einame žiūrėti pet TV latviškai, savo nakvynės namuose. Ten ir sulaukiame čempionų titulą gaunančius Chelsia futbolininkus. Atvirai sakau-aš buvau už Chelsia.

 

Rytas Mariui prasideda  anksti, aš sau dar leidžiu pagulėti. Man nėra kur skubėti. Aš numerį dar vakar gavau, bet niekam nenoriu jo rodyti. Sergu. Marius pakviečia dar pas mus Donatą, kuris į maratoną atskrido tiesiai iš Londono. Donatui tai jau antras maratonas Rygoje, jis jau buvo startavęs 2011 metais. Pagarba jam iš mūsų pusės :)))))))))))))).

 

Ateiname į startą, keli kadrai ir tuštuma. Kam varžybos, o kam ilgos laukimo minutės. Pastudijavau žemėlapį, supratau kur galiu sutikti savo Green team komandos narius, nusprendžiu su foto objektyvu įamžinti tas bėgimo akimirkas. Kitaip sakant, fotomedžioklė. Pagaunu kadre ir lyderius, ir mūsiškius, ir dar visokių kadrų pridariau. Reikia kažkaip save užimti. Laikas slenka lėtai. Pradeda finišuoti lyderiai, tikrai puikiu laiku, paskui 58 finišuoja Gintaras ZaiZai, labai geras laikas. Ateina visa masė bėgikų, sunku net rasti ir atskirti kur saviškiai, kur svetimi. Bet randame- Egidijus, Aurimas, Donatas, Marius-vienas paskui kitą bėga į finišą. Visi gyvi ir sveiki, gauna savo pelnytai uždirbtą atminimo medalį. Pavargę, bet laimingi, aptarinėja savo bėgimą, varžovus trąsoje ir pačią trąsą. Ryte oras dar buvo vėsesnis, bet paskui jau pasidarė karšta. Trąsoje net trūko vandens.

 

Laukiame 11 valandos, nes 10 km turi bėgti Jūratė. Čia dalyvių dar daugiau, ir jau labai sunku rasti minioje Jūratę, o nuotraukų prisiminimui ir jai reikia. Užimu tą pačią poziciją, kaip ir pusė maratono, ir aišku pagaunu į foto objektyvą ir Jūratę. Pačio finišo nemačiau, sutinku sutartoje vietoje po finišo, bet žmonių masė padaugėjo labai labai. Greitai bus 5 km bėgimas, ir ten bus apie 10 000 dalyvių. Kas su vaikas, kas su vežimėliais, invalidai-visi masiškai stoja į startą. Pas mus startuoja Tautvydas ir Akvilė. Linkime sekmės ir jiems.

Vilnius Challenge 2012

Šeštadienį (06.02) teko garbės sudalyvauti multisporto varžybose Vilnius Challenge. Oras pasitaikė, kaip reta, vasariškas – 9 laipsniai šilumos, vėjas 8 – 10 m/s, lietus. Pagal trasos aprašymą nusimatė įdomios ir jėgų bei ištvermės pareikalausiančios varžybos.

Tik atvykus į varžybų centrą Vingio parke, sutikau Donatą Mickų laukianti eilėje prie nusileidimo virve nuo parko estrados stogo. Paklausus kaip sekasi atsakymas buvo – bliamba kaip šalta :) Atbėgo jie po maudynių Neryje kur praleido ~ 20 min. Nors elito grupei rungtys buvo paruoštos rimtesnės, bet įtariau, kad neilgai trukus mes galime atrodyti taip pat.

Su komandos draugu Andriumi ruošiamės startui. Sutikome Mantą su Audriumi (komanda – NErimti) ir trumpai pasitarę nutariame kurį laiką laikytis kartu, o paskui jau matysim. Susikrauname kuprines, pasiimame šalmus, išsivalome korteles ir einame į startą. Žmonių daug, visi nusiteikę kovingai, pasiruošę kas rimčiau, kas nelabai, bet tokia jau ta mėgėju grupė. Visokių čia būna, bet visokių ir reikia :) Galų gale juk mėgėjai ir padaro renginį masine švente, vietoje varžybų saujelei elito sportininkų. Gauname po tris žemėlapis kiekvienam. Juose po kelis varžybų etapus. Trumpai pastudijuojame.

Startas. Visa gauja mėgėjų, kaip pabaidyta arklių banda metasi pirmo punkto link. Kas takeliais, kas tiesiai per mišką, bet visi pirmo punkto link. Atbėgus į vietą kur turi būti punktas, per galvas pamatome, kad punkto čia nėra, bet yra nuoroda jog punktas kažkur ant upės vingio. Susiradus minėtą upės vingį randame dar vieną nuorodą, kad punktas yra už 250 metrų nurodyta kryptimi. Nulėkus ten punkto nėra, bet yra ~ 200 žmonių neršiančių aplink ir nesėkmingai ieškančių punkto. Išbandėme visus paieškos variantus ir sugaišę ~ 40 min. punktą vis tik aptinkame, bet visiškai ne ten kur buvo nurodyta. Pasirodo nuorodos lietuvių ir anglų kalbomis skyrėsi. Toliau sekėsi kiek geriau, punktus po truputį rinkome ir klaidžiojimo buvo mažiau. Pribėgome ir punktą kuris buvo saloje, neišvengiamai teko nusirengti didžiąją dalį rūbų ir bristi vandenin. Vandens buvo iki bambos, srovė bandė išvert iš kojų. Apsirengus vėl buvo smagu pabėgėti iki sekančio punkto, kad pasidarytu šilčiau. Neilgai trukus atbėgome iki rungties keitimo vietos. Toliau baidarės. Baidare įveikėme puse Vilniaus ir nors plaukėme pasroviui, dėl stipraus vėjo negalėjome atsipalaiduoti, nes būtų nupūtęs mus atgal prieš srovę :) Plaukdami baidarėmis atsiskyrėme nuo NErimtų komandos, bet laukti negalėjome, nes labai jau šaltas vėjas buvo. Atplaukę į rungties keitimo punktą priduodame baidares. Pagaliau bus galima vėl pajudėti, nes jau norisi sušilti. Sutariame bėgti lėtai, kad sulauktume kolegų. Iš to džiaugsmo, kad darosi šilčiau, vos neprabėgame punkto :) Bet džiaugsmas greitai baigiasi kai reikia pradėti laipioti kalnais. Kalnai dar būtų nieko, bet kai, ilgokai nerandant vieno punkto, matai gęstančią entuziazmo ugnį komandos draugo akyse darosi ne kas. Varžybos sunkios – vienas neįveiksi. Be to organizatorių tai ir nenumatyta – abiems komandos nariams reikia atsižymėti punkte ne didesniu kaip 30 s tarpu. Komandos partneris po ligos ir keletą savaičių neturėjęs rimtesniu treniruočių, bet tai vis tiek neguodžia ir optimizmo neprideda. Šiaip ne taip grįžtame į varžybų centrą. Pakeliui dar sutinkame Manta ir Audrių jau ant dviračių – jie mus aplenkė kol mes klaidžiojome ieškodami gerai pasislėpusio punkto. Varžybų centre persėdame ant dviračių – orientavimasis pagal legendą. Punktas vandenyje :) vėl tenka rengtis ir lysti į šaltą vandenį. Toliau legenda mus nuveda į Šnipiškes. Įdomus rajonas. Radom visko tik ne punktų :) Vėliau radom ir punktus. RAjonas panašus į mūsų Kalniuką prieš 20 metų, tik kelis kart prasčiau. Baigus legendą rungties keitimas prie kalnų parko. Turėtu būti virvių rungtis, bet jos kažkodėl nusprendė nedaryti. Todėl toliau orientavimasis bėgte aplink 3+ kalną, vėliau perbrendame Vilnelę ir bėgame prie Aušros vartų. Iš ten punktas prie katedros. Nereikia net žiūrėti į žemėlapį ir taip aišku kad punktas bus prie Gedimino bokšto. Organizatoriai nestatė nei vieno punkto pakalnėje jei šalia yra didelis kalnas :) Pasakius apie tai Andriui būnu pasiunčiamas kažkur, bet kadangi mes komanda, tai net ir ten turime eiti drauge 😉 Lipame į kalną. Tai vienas paskutinių punktų nes mus jau spaudžia laikas. Reikia finišuoti iki 18:00 vėliau pradedami skaičiuoti baudos taškai. Vėl sėdame ant dviračių. Pakeliui dar paimame du punktus ir visu greičiu į Vingio parką. Finišas 18:10.

Šiek atgavus kvapą išgėrus kavos ir suvalgius sušį (ačiū kilnojamam kioskeliui už meniu, bet tai buvo būtent tai ko tuo metu norėjosi) galvoje pradeda suktis mintis – kur čia registruotis sekantiems metams. Rezultate gavosi 7 valandos didesnio ar mažesnio judesio. Įveikta ~ 53 km iš kurių: 6 km baidarės, 20 km dviračiu, likę 27 bėgte arba pėsčiomis. Na ir visą laiką reikėjo orientuotis. Orientavimosi įgūdžių labiausiai ir pritrūko. Šiaip varžybos buvo įdomios ir smagios. Ačiū organizatoriams už formatą ir už tai, kad palieka vietos tobulėti. Iki kitų metų.