Author Archive

Kuldigos pusmaratonis.

Kuldiga pamilau iškart. Buvau prieš dvi savaites pirmą kartą ir miestelis paliko labai šiltą įspudį. Buvo labai nesunku apsispręsti: bėgti pusmaratonį, ar pasilikti namie.

Rytas prasidėjo kiek keistai. Atsiduriau su sūnumi ligonineje. Angina, turėjome ryte išvažuoti į varžybas kartu su Jūrate, bet vienam teko pasilikti su Adomėliu.

Ekipažas pažįstamas: Donatas, kuris dar ir vairuoja, Andrius, Gintaras, Audrius ir AŠ. Gerai kad buvo vietos man mašinoje, nes likau tik su apranga ir pasu rankuose. Kelionė vyksta jau žinomu man maršrutu, sėdžių gale, tai dirbu papildomai kaip navigacija: už 200 metrų pasuk ten, paskui tiesiai…………..tad skamba logiškas Donato klausimas: kur ten? Lyja, bet nesmarkiai. Pokalbis tik apie begimą, sportą, maistą. Gintaras nori pagerinti laiką, mes kalbiname ji taip nedaryti. Žiūresime, kaip bus.

Rasti Kulgidą nebuvo sunku, bet rasti kur yra maniežas-mums neįmanoma užduotis. Statome mašiną kažkur, krentame į aprangą, einame į varžybų centrą. Ten reikia rasti Dainių, pas ji mūsų numeriai. Registracija sklandi, numeriai ant krūtinės, batai gerai užveržti-laukiame starto. Prasideda iškilmingos kalbos, kažkas kalba latviškai apie kažka, paskui ploju, kad negalvotų, kad aš nieko nesupratau, paskui pasako , kad dabar kalbės tikra bėgimo „žvaigždutė“ Jelena Prokopčiuk, čia jau pasidaro įdomiau, ir finalas……..Latvijos himnas. Nesakau, kad man nepatiko. Skambėjo labai patriotiškai.

Bėgti reikia 4 ratus po 5,3 km. Pirmas ratas lengvas ir labiau pažintinis. Reikia suprasti kokia tai trasa. Antras ratas toks pat, tik lengviau bėgti, sumažėjo vaikų ir paauglių, nes jiems reikia tik vieną ratą bėgti. Laikomes su Donatu kartu, Audrius pabėgo netoli, Gintaras kažkur tarp lyderių. 10 km prabėgu per 49,34 min. Po antro rato numetu greitį, bandau atgauti jėgas. Suprantu, kad visą pusmaratonį tokiu tempu neprabėgsiu, bet labai lėtinti tempą taip pat nenoriu. Bendras rezultatas 21 km buvo 1val 50 min ir 50 sek. Mano naujas rekordas, bet reikia parašyti, kad visi pasigerino savo laikus. Tai mums visiems labai sėkmingas pusmaratonis. „Green Team“ komanda buvo gausi šiame begimė. Pavyko nusifotografuoti su Latvijos bėgimo žvaigždutė Jelena, ir paklausti patarimo, kaip bėgti Vilniaus maratone. Patarimas buvo paprastas : svarbu pradžioje neužvaryti, o paskui jau iškentėti iki galo. Viskas paprasta ir logiška. Gavome košės su uogiene, latviškos gaivos, už kelis turėtus latus nusipirkome Tervetės alaus, dar radome kur nusiprausti, puiki bendra renginio organizacija ir puikus dušai visai naujame Kuldigos manieže.
Pakeliui namo aplankėme Saldus miestelio piceriją, iš kur nusiuntėmė sveikinimo žinutę Remaldai į Maskvą, kur pasibaigė Pasaulio čempionato maratono varžybos (Remalda buvo 30-ta, o mūsų lietuvaičių komanda užėmė aukšta komandinę 3-ią vietą). Buvo proga vėl nusipirkti alaus. Bandžiau dar pasiūlyti chebrai latviškų raugintų česnakų, keptų baklažanų, bet tik Audrius įvertino mano gurmaniškus produktus teigiamai. Liko man lauktuvės namo.

Nors atstumas ir nėra didelis iki Kuldigos, bet kelias prastas. Bėgome trumpiau, nei važiavome namo.
Kaip visada išvados:
-puikus oras tikrai pagerino mūsų rezultatus
-bendravimas su žvaigžde Jelena Prokopčiuk duoda savo (net ir komandos draugų pavydą)
-gautas dar vienas medalis atminčiai
-jau beveik noriu sudalyvauti kitąmet visose etapuose (o jų yra 7)
-reikia bėgti toliau, tiesiog nesustoti.

Vasara. Atostogos. Geras laikas prie jūros Latvijojė, bet mano atostogų dienos darbotvarkė sudaryta visai kitaip….

Nuo liepos 15 iki liepos 21 buvome su šeima Papejė (Latvija), nuo Liepojos vos 44 km. Mūsų bėgimo treneris Dainius informavo, kad liepos 20 diena bus Liepojos bėgimas, tai atsirado tikslas per atostogas kaip galima geriau pasiruošti varžyboms. Kasdien vyksta begimas miškais, palei jūrą, bendri bėgimai su Jūrate. Užsiregistruoti į varžybas internetu Lietuvoje nepavyko, tai galvojau padaryti gyvai prieš varzybas, bet kaina pasirode didoka (20 LVL), tad nusprendžiau kelias dienas iki varžybų užsiregistruoti Sportland parduotuvėje, truputį pigiau (15 LVL). Manau, kad ten aš buvau turbūt pirmas, kuris tai norėjo padaryti, ir ,žinoma, mūsų registracijos varzybų dieną aišku nebuvo. Gerai, kad buvau pasiėmęs čekius, TAI  mane išgelbėjo nuo antro apsimokėjimo.

Liepojoje buvau antrą kartą gyvenime, tad varžybų dieną išvažiavau anksčiau, kad viską rastumėme ir pasiimtumėme numerius. Smagi žinia – bėgsiu ne vienas, dar prisijungs Donatas, jis su šeima atvyksta taip pat prasibėgti 21 km. Tikrai smagu. Rasti Jūrmalos parką Liepojoje nebuvo sunku, žmonių nemažai, centras išdavė numerius beveik sklandžiai, tad darau apšilimą prieš startą. Labai nustebino Liepojos paplūdimio dydis, smėlio iki jūros turbūt kokie geri 300 metrų. Mandagi paplūdimio kavinės padavėja nepanoro dykai pavaišinti mano žmonos kava, o mano pažadas, kad pinigus atnešiu po varžybų ir šypsėna, nesukelia jai jokių emocijų. Suprantu…juk  bėgsiu V40 grupejėJ))) ir iki šiol  galiu sužavėti tik savo žmoną…

Startas. Reikia įveikti 3 ratus po 7 km. Trąsa prasideda miesto gatvėmis, paskui driekiasi nauju taku palei jūrą, po to – neidomi kilpa gatve, bėgame miesto parku, kuris vis dar tvarkomas, tačiau bendras trąsos vaizdas tikrai neblogas. Bėgame 10 km kartų su Donatu, laikome tempą apie 5,01-5,04 min/km. Su mumis bėga latvis, rado gerus partnerius, dar pavyksta pasikalbėti. Po 10 km trupūtį atsileku nuo Donato ir latvio, nes mano pirmas tikslas atlaikyti 10 km pavyko, jau galiu kiek ir sumažinti tempą. Oras bėgimui pats gėriausias – nei karšta, nei šalta. Kaifas. Antro rato pabaigojė pasijutau „lyderiu“, nes pagal plojimus supratau, kad mane lenkia tikri lyderiai. Už plojimus bandžiau padėkoti žiūrovams, buvau trumpam tapės žvaigžde. Apmaudu, bet man dar buvo likės vienas ratas, o pirmi jau finišavo. Mane taip pat aplenkė ir mano treneris Dainius, aišku, jam lengviau ir bėga truputį greičiau, nes jis metais už mane jaunesnis… Kito paaiškinimo nerandu.

Finišą kertu po 1 val 53,30 min. Oficialiai laikas truputį kitas, bet mano laikrodis rodo tokį. Tad ir užfiksuoju tą laiką kaip naują savo rekordą.

Kaip visada išvados:

– labai teisingas laikas startui – 13 val. Mano organizmui pats geriausias laikas, jau esu prabudęs,

–  vėl stebina bėgikų gausa. Braliukai čia mus lenkia stipriai,

–  pasirodo, čia jau buvo 4 etapas šiais metais, o visą informaciją galima rasti http://www.skrienlatvija.lv/

– atsirado noras išbandyti save kitais metais. Bėgti visus etapus, nes dar turiu vietos atminimo medaliams kabinti,

–  puikiai pralestas šeštadienis + atostogos dar tik įpusėjo.

Tik dabar radau laiko parašyti apie varžybas Vilnius Challenge. Nebuvau įtraukęs tų varžybų į savo sportinį grafiką, bet kai Marius pasiūlė sudaryti komandą, ilgai nesvarsčiau, sumokėjau starto mokestį, užsisakiau dar atminimui marškinėlius ir pradėjau laukti varžybų. Komandą sudaro du žmonės, tai mes pakliūname į  vyrų dvejetą. Yra dar vien tik moterų ir mišrios komandos. Kaip žinia, Marius ne moteris, ir jau ne vaikas-tai patenkame į masiškiausią dalyvių grupę. Strategija ir tikslus susidėliosime jau prieš pat varžybas.

Varžybų dieną oras nieko gero nerodė. Buvo kuklūs, vasariški 9 laipsniai šilumos, vėjas ir dar pranešama apie lietų. Užbėgdamas už akių,  galiu pasakyti, kad taip viskas ir buvo, arba kitaip tariant, žalias ruduo. Vienas važuoju į Vilnių, nes oras sugadino ir visos šeimos planus aplankyti Gedimino kalną, senamiestį, Gedimino prospektą ir Akropolį. Sutartoje vietoje paimu Marių, pradeda lyti, pasidaro dar smagiau ir šalčiau. Niekaip negaliu atsirinkti kokius rūbus užsivilkti, tad pasirenku beveik žiemos variantą: ilgas kelnes, termofit‘a, bėgimo striukę, liemenę. Dviračius saugiai paliekame saugos zonoje, patys einame į starto zoną. Eilė tokia didelė, o iki starto liko vos 10 minučių. Gauname net 4 popiergalius, ten labai daug prirašyta, bet laiko skaityti nebėra, startas ir pirmyn………………

Dar starto garde sutinkame Mantą ir Audrių iš komandos NErimti. Susitarimas bėgti kartu įvyksta akimirksniu. Jų baimė pasimesti, o mūsų noras nugalėti padaro savo-bėgame visi kartu. Kažkodėl bėgame mišku, kai visi normaliai bėga takeliais, matyt norime greičiau pavargti, bet taip atsiplešti nuo varžovų. Turbūt jau viskas apie pirmą punktą buvo parašyta elektroninėje erdvėje: ir gerų žodžių buvo, ir blogu, tik faktas toks: Vilnius Challenge dalyviai turi mokėti bent 6 kalbas, kas neprivaloma organizatoriams, skaityti visas nuorodas, paskui dar sprestį kryžiažodį, o kurgi vis dėlto yra tas punktas. Rezultatas aiškus, po 29 min 37 sek punktas buvo rastas. Kiti punktai jau buvo kažkaip mums pakeliui. Bėgdamas sušilau, jaučiau, kad ant manęs  rūbų perdaug, tai prie 8 punkto pasirodo reikia rūbus nusimesti ir lipti į vandenį, bristi upe iki pažastų, saloje rasti punktą ir atgal. Vanduo šiltesnis už orą, o mes dabar truputį švaresni. Bėgam iki baidarių, nes antras etapas žemyn upe apie 5,5 km, dar randant pakeliui punktus. Darniai irkluojame ir pabėgame nuo Audriaus ir Manto. Tai ir buvo mūsų klaida, bet ją tenka pripažinti tik po finišo, o dabar tai tik trečia varžybų valanda. Sustingę ir atšalę, išlipame į krantą, ir nelaukdami NErimtų, pradedame savo klajones po mišką, kitaip to negaliu  pavadinti. Be mūsų čia buvo dar daugiau žmonių. Visos pastangos rasti punktą buvo bevaisės. Optimizmas manyje užgeso, kojos atsiskyrė nuo kūno, žemėlapis tapo bereikalingu popieriuku rankuose. Džiugino tik gamta ir reljefas: tokio Neries slėnio, tokių aukštų, giliai vandens išgraužų krantų,  nebuvau matęs. Vienu momentu pagalvojau, kad esu atogrąžų miškuose arba kaip minimum Amerikos sekvojų miške (jau matyt haliucinacijos buvo prasidėję, nors baltų arklių nemačiau. Ką reiškia, neklausyti žmonos ir elgtis….vaikiškai) Tokios mintys sukosi galvoje einant į pabaigą trečiai varžybų valandai.

Grįžtame į Vingio parką, persirengti, pavalgyti ir persėsti ant dviračių. Prasidėda 4 etapas: orientavimasis dviračiu. Sausas, truputį pavalgęs varau dviračiu, ir ieškau sekančio punkto. Ir vėl staigmena: punktas saloje, prie Rusijos ambasados prūdo. Vėl reikia lipti į vandenį, o noro tikrai nedaug. Vanduo tikrai šaltesnis nei Neryje, bet punktas paimtas, reikia greičiau apsirengti ir minti toliau. Pamačiau gražu vaizdelį: sėdi balandžiai ant laiptelių prie vandens, pasiputę nuo šalčio ir drėgmės, ir abejingai stebi visus lendančius į šaltą vandenį ir galvoja: „ Ko jiems  dar gyvenime trūksta? Tik vieno varžtelio….cha, cha, cha…“.

Šnipiškės. Pats Vilniaus centras, iškart už savivaldybės ir Europos prekybos centro pastatų. Pakliūni tarsi į kitą pasaulį. Rūsų kalba, tualetai lauke, šventės atgarsiai kas antram kieme ir punktai kažkur čia pat. Bandau rasti savo tetos garažą, kuris kažkada buvo nuomojamas ar nuosavas tame rajone. Neradau, bet kavinė kur gerdavo alų pakeliui iš garažo grįžtantys giminaičiai, stovi lyg niekur nieko. O tas buvo maždaug 20-23 metai atgal. Interjeras tas pats, klientai tie patys. Matyt čia ir reikia semtis naujų idėjų lojalumui suprasti.

Dviračių rungtis nebuvo sunki, randame punktus ir miname link kitų užduočių. Reikia palikti dviratį ir vėl bėgti į kalną. Dabar mūsų paeiškos rajonas – Užupis. Kažkoks piliakalnis, reikia perlipti tvorą, vėl bristi per upę, tik šį kartą į Vilnelę, Aušros vartai, Rotušės aikštė, su kažkokiu Azijos šalių festivaliu, ir, aišku, paskutinis 5 etapo punktas ant pačio Gedimino kalno viršaus. Į Gedimino kalną einame jau kaip ekskursantai, stebime aplinką, panoraminius Vilniaus vaizdus dedame savo galvos kietąjį diską. Varžybų laikas jau eina į pabaigą, reikia skubėti į finišą. Pakeliui dar paimame 2 punktus, paskutinis, prie Seimo, greičiau punktas randa mus, nei mes jį. Finišas jau arti, tai užgaišę 7 val 08 min…… baigiame varžybas. Surinkome 33 punktus iš 47 galimu ir pagal rezultatą likome 132 komandineje vietoje, bet iskaitoje mums nurase 8 punktus, tai išejo tik 25 taškai. NErimti buvo aukščiau.

Kaip visada padariau išvadas:

-reikia rasti laiko ir trąsoje dažniau maitintis

-varžybos buvo sunkesnės ir reikėjo daugiau orientavimosi įgūdžių

-kompanjonas Marius mane stipriai palaikė ir buvo mūsų komandos garvežys

-reikia startuoti sveikam, tikra tiesa…………….

-oro nepasirinksi, bet galėtų būti kitąmet šilčiau

-reikės dar kartą ten sugrįžti

-japonų virtuvė super, ačiū Mariui už parinktą gera maistą

Rygos maratonas tik žiūrovo akimis. Prieš pat maratoną susirgau ir nespėjau atsigauti, net ir dabar, rašant straipsnį, vis dar nepraeina kosulys. Gaila, tačiau yra kaip yra.

Labiau teko stebėti organizatorių darbą, susipažinti su Rygos hostelių specifika, taip pat pamatyti vakarinį Latvijos sostinės gyvenimą, pasižiūrėti Čempionų lygos finalą Irish Pub‘e. Marius surado puikius nakvynės namus pačiame miesto centre, patikslinsiu dar labiau, centriau negalima įsivaizduoti, nes apsigyvenome virš centrinio Mc‘Donaldo. Reikėjo užsukti į restoraną, paskui rasti kitas duris, įlipti į liftą, ir ketvirtame aukšte gauti 10 numeriu pažymėto kambario raktus. Nors lovos ir dviaukštės, ir dušas su tualetu bendras, galiu drąsiai pasakyti, mums tai buvo kaip tik. O jei prie to pridėsime dar ir puikią nakvynės kainą -13 latų dviems. Ir čia su pusryčiais.

Bendrai nusprendžiame išeiti į miestą, pažiūrėti kas čia ir kaip. Žmonių kiekis truputį nustebina. Visai buvome pamiršę, kad šį naktis-muziejų naktis visoje Europoje. Tokias eilės esu matęs tik Maskvoje, kažkus 1985 metais, prie firminės vokiečių parduotuvės Leipzig. Supranti, kokie latviai yra kultūringi žmonės. O ir muziejų Rygoje matyt yra nemažai. Kažkaip nesiveržiame pasisemti kultūros, vaikštome ir grožimės. Mano rankos ir burna laisvos, galiu gerti alų, tik va kompanijos neturiu. Užsukau į Irish Pub‘ą pasižiūrėti, kada bus rodomos rungtynės tarp Bayern ir Chelsia. Turime dar laiko pasižvalgyti aplink, bet finalą vis vien su Jūrate žiūrime ten. Labai maloni aplinka, pilna žmonių. Tiksliau ne žmonių, o vyrų. Visada sau randu kažką įdomaus. Rusai stebėjo varžybas, ir po kiekvieno teisėjo švilpuko dainavo daina „ Потому, что Рома заплатил…….“ Dabar jau tą dainą žino ir kiti…….. Sulaukę finalinio švilpuko, pratęsimą einame žiūrėti pet TV latviškai, savo nakvynės namuose. Ten ir sulaukiame čempionų titulą gaunančius Chelsia futbolininkus. Atvirai sakau-aš buvau už Chelsia.

Rytas Mariui prasideda  anksti, aš sau dar leidžiu pagulėti. Man nėra kur skubėti. Aš numerį dar vakar gavau, bet niekam nenoriu jo rodyti. Sergu. Marius pakviečia dar pas mus Donatą, kuris į maratoną atskrido tiesiai iš Londono. Donatui tai jau antras maratonas Rygoje, jis jau buvo startavęs 2011 metais. Pagarba jam iš mūsų pusės :)))))))))))))).

Ateiname į startą, keli kadrai ir tuštuma. Kam varžybos, o kam ilgos laukimo minutės. Pastudijavau žemėlapį, supratau kur galiu sutikti savo Green team komandos narius, nusprendžiu su foto objektyvu įamžinti tas bėgimo akimirkas. Kitaip sakant, fotomedžioklė. Pagaunu kadre ir lyderius, ir mūsiškius, ir dar visokių kadrų pridariau. Reikia kažkaip save užimti. Laikas slenka lėtai. Pradeda finišuoti lyderiai, tikrai puikiu laiku, paskui 58 finišuoja Gintaras ZaiZai, labai geras laikas. Ateina visa masė bėgikų, sunku net rasti ir atskirti kur saviškiai, kur svetimi. Bet randame- Egidijus, Aurimas, Donatas, Marius-vienas paskui kitą bėga į finišą. Visi gyvi ir sveiki, gauna savo pelnytai uždirbtą atminimo medalį. Pavargę, bet laimingi, aptarinėja savo bėgimą, varžovus trąsoje ir pačią trąsą. Ryte oras dar buvo vėsesnis, bet paskui jau pasidarė karšta. Trąsoje net trūko vandens.

Laukiame 11 valandos, nes 10 km turi bėgti Jūratė. Čia dalyvių dar daugiau, ir jau labai sunku rasti minioje Jūratę, o nuotraukų prisiminimui ir jai reikia. Užimu tą pačią poziciją, kaip ir pusė maratono, ir aišku pagaunu į foto objektyvą ir Jūratę. Pačio finišo nemačiau, sutinku sutartoje vietoje po finišo, bet žmonių masė padaugėjo labai labai. Greitai bus 5 km bėgimas, ir ten bus apie 10 000 dalyvių. Kas su vaikas, kas su vežimėliais, invalidai-visi masiškai stoja į startą. Pas mus startuoja Tautvydas ir Akvilė. Linkime sekmės ir jiems.

Nuo senų tarybinių laikų gegužės 1- oji buvo upių navigacijos sezono pradžia. Kas tik galėjo ir
turėjo noro – tai gegužės 1 – ąją dieną visada ištraukdavo savo baidarę iš garažo ar rūsio ir prie
artimos ar tolimesnės upės, vienai ar keletui dienų, su kompanija ar be – atidarydavo baidarių
sezoną.

2012 metų gegužės 1 diena. Įvykių chronologija.

9.30 Susitikimas Statoil degalinėje Pramonės gatvėje Šiauliuose
10.30 Atvykimas į Pabariukų kaimą pas Artūrą Kaminską
11.34 Baidarių nuleidimai į Kražantės upę
13.10 Burbaičių piliakalnis ir sotūs pietūs
16.40 Kražantė įteka į Dubysą, įdomaus maršruto pabaiga
18.00 Žygio pabaiga
19.40 Namai

Apie viską smulkiau: šeimomis ir dalinai „Green team“ komanda judame norėdami įveikti
Kražantės upę nuo Kukečių kaimo. Visai netoli Šiaulių, apie 37 km. Kai yra vandens, pasirodo,
mes turime puikią ir labai įdomią upę. Daug akmenų, siaura, srauni, puikūs vaizdai, geri, gražūs ir
patogūs krantai išlipti – tokia ta mūsų Kražantė. Vietiniai jau seniai svarsto kas į ką įteka: Kražantė
į Dubysą, ar Dubysa į Kražantę? Reikia pačiam viską pamatyti… Tik dabar galiu pasakyti drąsiai,
kad vistik Dubysa įteka į Kražantę. Kol nebuvo „Šiaulių jūros“, gal ir Dubysa buvo galinga upė, dar
Jekaterina Antroji norėjo ja leisti baržas iki Baltijos jūros. Buvo galinga upė. Gaila, bet dabar tai
paprastas, vieno žingsnio upelis… Bandau dabar įsivaizduoti plaukiant baržas su smėliu, anglimis
ir kitomis gėrybėmis pro Bubių bazę, atiduodant pagarbą Grantui… Manau, kad Grantas tikrai
būtų geriau įsirengęs uostą su prieplauka, tūrėtų šalia upės karčemą ir tik ką savo vaizduotėje
nusprendžiau pakeisti vardą Grantas į Kapitoną Morganą. Vis ta asociacija su viskiu…atsiprašau,
išslydo…nepamenu jo skonio …. Bet tai ištrauka iš mano gyvenimo .. iki AMBRAZŲ…

Grįžtu atgal prie upės. Du kartus kertame vandeniu MŪSŲ 62 trasą. Nors dar labai aukštas vandens
lygis, tačiau manau, kad, kertant upę, kelnės vargu ar liks sausos… Burbaičių piliakalnis palieka
labai gerą įspūdį. Sutvarkyta aplinka, visur šiukšlių dėžės, suoliukai. Čia nusprendžiame padaryti
sustojimą, išsikepti dešreles, pailsėti. Pavasario žaluma dar tik pradėta skleistis. Matomumas labai
geras ir nuo piliakalnio ir plaukiant upe. Sakoma dar po kelių savaičių, kada žydi ievos, Dubysos
krantai ypač nuostabūs ir nepakartojami. Ievų žydėjimą gerai pamenu plaukiant Virvytės upe prieš
15 metų.

Jau įplaukus į Dubysą, vanduo pasidaro ramus, srovė sulėtėja, pasidaro nuobodoka, nes reikia
tik irkluoti. Mūsų ramų irklavimą paįvairina sodybos. Paskutinė užtvanka ir… nusprogęs bebras.
Plaukiant Dubysa jaučiama civilizacija. Labai daug naujų sodybų. Kažkur netoliese dar vis vyksta
statybos, kitur jau laukia turistų, tačiau baidarių sezonas dar neprasidėjo, visos pavėsinės ir
stovyklos dar tuščios. Pamatome iškabą – Pabariukai jau su džiaugsmu, nes vaikams jau pabodo
plaukti. Dvyniai plaukė pirmą kartą ir atlaike plaukimą visu 100 procentu. Vienam buvo įdomūs
akmeniukai, kitai – rami upė. „Didysis pasidalinimas“ įvyko ir čia.

Paskutinis plaukimo akordas – maudynės. Nors dar vanduo ir nėra labai šiltas, bet ir nėra šaltas.
Dėl to dabar tiksliai žinau pirmo išsimaudymo šiemet datą. Be to, pirmą kartą buvo pademonstruota
Greenone vėliava. Pirmas krikštas…

Kam įdomu, įdedu baidarių nuomos puslapį www.pabariukai.lt. Asta, manau, mielai su Jumis
pabendraus ir pasiūlys daug maršrutų.

Pavadinimas „Žemaitijos taurė“ skamba labai gražiai, bet aš ją vis dar vadinu „Grybų taure“.

Kažkada atsiradusios smagios mūsų, t.y. grybų varžybos, dabar tapo jau tarpmiestinėmis: Klaipėda. Telšiai, Šiauliai. Augame ( gal ir kitos šalys prisijungs?…), o gal ir ne, žiūrint  rezultatus.

Vieningai susirenkame maždaug 9 val ryte, sėdame į autobusiuką, ir 5 tikri „Green team“ nariai, du kandidatai, viso 7 sportinikai judame į Klaipėdą. Oras vasariškas, trumpa apranga ištraukta iš spintos, net pasiėmiau trumpikes (gal jūroje teks išsimaudyti). Starto vietą randame greitai, o ir pati kelionė buvo maloni ir greita. Gvidas puikus vairuotojas, o dar ir žinia  kad atgal nereikės sėdėti už vairo jau savaime nuteikia labai optimistiškai. Trąsa mums visiškai nežinoma, bet, prisiminus  2011 metus, nemanome, kad bus sunku ir šiemet. Tai ir buvo klaida.

Dar prieš startą, apšilimui, numyniau kokius 3 km į prekį, ir viskas man tapo aišku: trąsa sunki, pavojinga, techniška ir ilga. Starte išklausiau instrukcijų, sužinau, kad reikės minti 2 ratus, matau paskutinį kartą prieš startą savo komandos draugus ir išgirstu žodį „ Startas“. Pirmyn. Už 100 metrų jau pirmas „zavalas“, po pirmų 500 metrų jau visi judame vienas paskui kitą, aplenkti kažką tampa sudėtinga, o dar nelabai žinai  trąsą. Visi lipa per galvas, aš nusprendžiu būti ramus, ir kaip visada likti džentelmenu trąsoje. Už kokio 1 km nuo starto prasideda grupiniai kritimai ir judėti į priekį sunku. Smėlyne nusprendžiu nukristi ir aš. Visi tai visi, ką jau čia… Paskui nebus net apie ką pasigirti. Pamečiau gertuvę, bet ačiū mergaitei, kuri padave man gertuvę atgal. Tikrai nebūčiau baigęs trąsos be vandens. Pirmi kilometrai sunkūs, bet jau lengviau minti, atsirado tarpai tarp dviratininkų, galima pradėti po truputi lenkti. Sutinku Audrių, jis taip žvaliai mane aplenkė po starto, paminu jam už nugaros, pakalbinu.Užtenk čia tu kalbų, reikia lenkti. Audrius pažada mane pasivyti. Lauksiu. Vėl lengvai minu ir sutinku Raimondą iš S-Sporto komandos, bloga žinia man ateina iš jo lūpų, kad mes numynėm tik 7,5 km, o aš jau pradėjau svajoti apie pirmo rato pabaigą. Pakliūname į įdomią situaciją: prie privačių namų trąsa pasuka staigiai į kairę, mes kažkodėl lekiame tiesiai. Matau teisėją, rašantį mūsų numerius, suprantu kertame dalį trąsos. Ilgai nesvarsčiau, atvažiavau čia ne tam, kad kampus kirsti, ir gauti diskvalifikaciją, apsisukau atgal, ir įveikiau tą kilpą. Dabar rašant net malonu už savo poelgį. Likau lyg ir vienas , bet už nugaros atsirado naujas partneris-Lukas iš Klaipėdos. Jaunas vaikinukas, dviratininkas, beveik visą laiką iki pirmo rato pabaigos buvo šalia manęs. Pasikalbėjom, prajuokino jo nedrąsus spėjimas, kad galbūt mes dabar esame pirmi ir kažin  kokie bus prizai lyderiams. Nežinau Luko rezultato, bet linkiu jam tik pergalių. Mes vienas kitam tikrai padėjom. Ačiū Lukui.

Į antrą ratą išeinu visai vienas. Jau žinau trasą, turiu tikslą pasivyti saviškius. Lengviau minti vienam, čia tai faktas. Ritmas toks, kokį pats sau nustatai, niekas netrūkdo lipti į kalnus, važuoti per smėlį. Pasigaunu Laimį, būname kažkiek kartu, paskui pasigaunu visą koloną dviratininkų, kur matau Marių, Gvidą, Antaną, Mantą. Atsiranda dar paildomai jėgų. Lenkiant Marių dar užmetu jam, kad jis turėjo mano supratimu būti toliau. Iš kolonas niekas net nebando man kabintis ant rato. Vėl kuris laikas vienas, pasigaunu dar viena grandinę iš 3 dviratininkų, „sėdu ant rato“. Bet, lipant į kalną, nubyra grandinė,  lieku tik su Albinu iš Plungės. Iki finišo tik kokie 2 km, smagūs kalniukai, kurjoziškas Albino kritimas ant smėlio pakelia nuotaika, kaip sakant, visos priemonės geros, norint aplenkti varžovą,  paskutiniai posūkiai, ir jau pro krūmus matau vasaros estradą. Finišas galėjo būti ir ramesnis, bet Albinas neleido prarasti budrumo. Sprintas  buvo įspūdingas, ir tik puse rato neleidau aplenkti savęs. Draugiškai paspaudėm vienas kitam rankas po finišo.

Išvados:

Trąsa buvo tikrai nelengva ir labai jautėsi treniruočių trukūmas, tiksliau km trukūmas. Lyderiams praloštas beveik pusvalandis, nieko tokio, tiesiog jie skuba gyventi. Aplenkti pagrindiniai mano konkurentai: Marius, Gvidas, Antanas. Nesugebėjau pasivyti Aurimo. Mūsų komandos narį Egidijų jau aplenkiau vien tik todėl, kad nuvažiavau į varžybas. Malonu vėl buvo trąsoje pamatyti Audrių. Jam tikrai buvo sunku. Dviratis atlaikė pirmus išbandymus puikiai. Jaučiau maisto trukūmą trąsoje, reikėjo pasiimti geliuką, ir daugiau gėrimo. Vandens trukūmus jau grįžtant namo teko atstatyti alumi. Gyvenimas vėl tapo spalvingesnis, kalbų tik padaugėjo, varžybų grafikas sudėliotas toli į priekį…

Linkiu ir sau ir kitiems gerų rezultatų. Va………….

Antros dienos varžybų ilgojoje trąsoje, maždaug po valandos bėgimo, o tiksliau tarp 7ir 9 kontrolinių punktų, supratau vieną dalyką, kad šalia Vileišio pavardės, per brukšnelį,  kitais metais gali atsirasti ir mano pavardė… Bet gal pradėsiu iš pradžių.

Linartų miškas. Pirma diena. Starto laikas 16.19. Miškais jau laksto mažiausiai 200 sportininkų, ir aš rrimtai nusiteikęs stoviu prie starto vartų, nors neturiu nė žalio supratimo, ką reikia daryti. Stebiu kitus. Matau, kaip pasiima lapelį su legendomis, išeina prie žemelapio, įsideda į specialų dėklą ant rankos, tokio aš dar savo sportinės įrangos arsenale neturiu, pasidaro neramu, kur tą lapelį reikės kišti? Stebiu toliau. Atsiranda paprastas metodas su lipnia juosta prisiklijuoti legendą prie rankovės, ką aš sėkmingai ir darau. Pirmą dieną nusprendžiau pataupyti juostos ir  rezultatas – jau po pirmų punktų lapelis atsiklijuoja, bet vis dar laikosi viena puse. Antrą dieną lipnios juostos netaupiau. Pasigendu turistinio žemėlapio su lankytinom vietom. Keista, o čia tikrai yra ką pažiūreti. Matyt orientacininkai nelabai žiūri į šonus, o man smagu ir pasižvalgyti. Ramu tik dėl vieno, kažkur už starto linijos manęs laukia Egidijus ir Giedrė. Giedrėi –  labai didėlis AČIŪ už pirmą dieną. Ką ten už pirmą dieną –  ačiū už viską.. Bėgimas nebuvo labai sunkus, pulso vidurkis 146, pasitarimai prie punktų, pasikalbejimai bėgant, varžovų, aplenkiančiu mus, žvilgsniai ir šypsenos finiše. Smagu buvo kada radom visiems 33 punktą… jis buvo duobėje, o ieškančių aplink buvo nemažai, o Giedrės pergalės šūkis „Radau“ be konkretaus adresato visų buvo suprastas kad skirtas jam asmeniškai. Finišavome per 1 val 07 min ir 33 sek. Man tai neblogas laikas, bet vis vien likau paskutinis. Planuoju aplenkti bent kelis antra diena.

Pageluvio miškas. Antra diena. Starto laikas 11.25. Egidijus liko ištikimas man. Bėgam kartu, distancija ilga – 7.7 km. Prasidėjo kalnai. Prasibėgimai, slapti punktai, duobės, miškas, tvoros, šakos, laukai, pelkės, balti arkliai… Jėgų užteko tik pirmiems 5 punktams. Paskui prasidėjo turistavimas. Pastebėjome daug varlių, einančių savais keliais, bet buvo ir tokių susikabinusių, viena ant kitos. Taip panašiai galėjom ir mes atrodyti kitiems iš šalies. Ir nors tikrai  ilgai stoviniavome, tačiau nelabai pavykdavo rasti punktus iš pirmo, ir iš antro karto. Jau kada reikėjo rasti 9 punktą, tada ir atėjo paskutinioji. Nerijus išgelbėjo mus ir parode žemėlapyje tašką, kuriame esame, teko atgal sukti. Vienas džiugus balsas su žodžiais „Radau“ vėl nuskambėjo iš Giedrės lūpų. Tik šį kartą ne punktas buvo rastas, o mes. Girdėjome, kad jau prasidėjo apdovanuojimai, o mes dar vis bėgame. Bėgame, kažko ieškome. Vis dar renkame 16,17,18, 19, 20 punktus. Finišavau vienas, ramiai, tyliai, be ovacijų. Apsidžiaugė tik mano vaikai, tėtį pamatę. Apdovanuojimų pakylą jau nurinkinėjo.

Toks šlapias turbūt dar nesu buvęs. Egida po finišo atidarė maudymosį sezoną, aš tik įbridau ir apsiprausiau. Atvirai sakau, buvo šalta. O aplink jau buvo girdėti pirmos perkūnijos garsai. Laikas 2 val 05 min ir 22 sek. Surinkti visi punktai, atiduotos visos jėgos. Aplenkti nepavyko nieko, likau paskutinis. Bendroje iskaitoje 11 tarp 15 startavusiu, bet būsiu sąžiningas, jie nestartavo antrą dieną.

Keistas jausmas, tačiau supratau,  kad ne dviračiai ,kaip visi teigia, yra arklių sportas, nes bėgdamas miške mačiau pasagų pėdsakus. Retorinis klausimas: gal su pasagomis lengviau bėgti? Gaila tik karčius nusikirpau….

Grįžęs namo, iš smalsumo, nepatingėjau rasti wikipedijoje kas tas toks Jonas Vileišis, dėl kurio aš čia taip prakaitavau. http://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Vilei%C5%A1is  Dydis vyras pasirodo buvo, tikrai su orientacija yra daug nuveikęs  Lietuvai. Aš tame miške buvau visai be orientacijos, niekas nežino gal Tėvynei ką nors duosiu ateityje (jau daviau, tris vaikus).

Labiausiai ačiū Egidijui – už pasiaukojimą, draugiškumą, klaidinimą, optimizmą ir buvimą kartu. AČIŪ.

Visai vakare užsidėsiu Mocarto kūrinį „Requiem“ visoms per dvi dienas orientacininku sutryptoms žibutems atminti……Pavasaris atėjo.

Pagrindinis pasirengimas varžyboms tai apsispręsti – bėgti ar minti dviračiu. Čia kaip kine „ kas
kietesnis slidininkas ar snieglentininkas ?“. Registracija jau buvo besibaigianti, kai sau tvirtai
pasakiau – bėgsiu. Minant dviračiu prieš du metus aplink Rėkyvą jau žinojau, kas manęs ten gali
laukti, o bėgant – ne, dar tokios patirties nebuvo. Vieną gražų rudens savaitgalį buvome apibėgę
Rėkyvą, truputį pasiklydome, bet, bendrai paėmus, bėgimas nelabai baugino.

Iš vakaro Vilius įdėjo i Facebook‘ą nuotraukas iš trasos. Trumpai pasakysiu – šlapia, net labai
šlapia. Bet ryte jau tų nuotraukų neradau, Viliaus ir Donato tandemas naktį nusprendė negąsdinti
svečių iš svetur, paliko tik starto ir paskutinio tiltelio nuotraukas. Teisingas sprendimas.

Startinio jaudulio jokio, šį kartą jokių tikslų, dalyvių tikrai nemažai (koks 170). Bėgikų labai daug.
Dabar tik klausimas kas bus greitesni – dviratininkai ar bėgikai? Atsakymą aš jau galiu pasakyti
prieš startą – šį kartą stipresni ir vėl bus bėgikai. Truputį jaučiu pranašumą prieš dviratininkus. Net
ir įvykus konfliktui (pavyzdžiui, drakė….), mūsų daugiau. Nugalėsim.

Startas duotas ir mūsų komanda draugiškai laikomės vienas kito, bėgame lengvai. Komandą sudaro
Marius, Aurimas, Rolandas, Alvidas (pirmas rimtas startas sportiniame gyvenime ) ir aš. Pulsas
155-165 kartų per minutę, bėgam takeliu, sausa ir šilta. Juokeliai, pašnekesiai bėgant plentu, bet,
nusukus nuo plento, grupelė tampa virtine ir jau daugiau laiko ir dėmesio skiriame trasai, kur reikia
pasirinkti teisingą kelią, kupstą, balą. Bėgti nėra sunku, oras puikus, juolab, kad žinome Egidijaus
ir Audriaus įrengtą maitinimo punktą ir reikia būti puikios nuotaikos, plius dar laukia keletas foto
sesijų. Vaikinai laukia naujame Rėkyvos pliaže, kur laiko veltui neleido. Spėjo pamatyti skęstantį ir
patį save gelbėjantį žmogelį. Net buvo iškviesti gelbėtojai, bet drąsuolis arba nuopeza į krantą išlipo
pats. Va. Tik buvo dingęs iš akiračio du kartus. Egidijus buvo nusprendęs, kad žmogelis jam rūpi
labiau nei jis pats sau. Aišku mes apie tai sužinome tik po finišo.

Atkarpa, kur stovėjo Audrius su fotoaparatu ir mano ilgais botais buvo tikrai viena iš šlapiausių
tame krante. Bet juk tikrai nieko blogo atgaivinti kojas šaltame vandenyje, o dar ir paduota gertuvė
su energetiniu gėrimų pridavė jėgų (Maxim visagalis…..). Aurimas kažkur toli priekyje, Rolandas
paliko mus nubėgdamas paskui gražias sportininkes, Ainę ir Gabrielę, o Alvidas dar vis sunkiai
kvėpuoja į nugarą, bet greitai mes liekame dviese. Matome bėgančius priekyje, jaučiame bėgančius
už mūsų. Malonumas, gamta, o dar ir pavasaris…( malka ant malkos lipa)…- burna pati juokiasi.
Malonu, kad kažkur trasoje mano oponentu buvo dar ir Rolandas Kazlas…Prisijuokėm…

Sunkiausi kilometrai prieš finišą – ne todėl, kad jau pavargome, o todėl, kad labai šlapia ir kojos
sminga į durpes. Visą laiką bėgi vandenyje iki čiurnų. Kodėl aš ne šventasis ir negaliu eiti
vandeniu? Kojos būtų sausos ir aš būčiau greitesnis… Likus 1,5 km, pamatome einantį tarp medžių
mėlyną briedį – Rolandą, gimsta gyvuliškas instinktas – aplenkti, po to pamatome dar du bėgikus,
juos įveikiame gudrumu ir žavia šypsena, paskui medinis tiltelis ir finišas. Pirmiausia, ką pamatau,
tai dviratininkus, kurie jau finišavo. Mano laikas apie 1 val. 40 min, trasos ilgis – 16 km, Mariaus
trasos ilgis – 14,5 km. Norint aplenkti dviratininkus, reikia tilpti į 1 val. 20 min. Džiugu dar ir todėl,
kad bendroje įskaitoje laimėjo bėgikai…Viliaus laikas 57 min. Cha Cha Cha….

ir paskutinis geras aspektas: 2011 metais ta pati trasa buvo įveikta per 39 min, šiemet – per 29 min. Tai reiškia, kad  laikas pagerintas net 10 min, ir tai tik per metus. Valio…………………….

Nors jau sausio pabaiga ir sniegą mes pamatėme tik prieš savaitę, buvo labai smagu ištraukti slides iš palėpės. Na, kaip visada, slidės rastos greitai, bet su batais buvo sunkiau. Darant eilinę tvarką, batai buvo gerai paslėpti kažkur. Atradau visai ne ten kur buvau padėjęs :))))))))))).

                    Nesulaukiant sniego Marijos žemėje, buvo nuspręsta aplankyti kaimynus skandinavus-Estiją. Nors nebuvo garantijos, kad ten yra sniego ir dviem šeimos išsiruošė į slidinėjimo rojų – Otepaa. Nelabai svarbus buvo tas sniegas, įdomiau buvo pamatyti stipriausius slidininkus viename iš pasaulio čempionato etapų metu (www.owc.ee). Estai kažkada greitai sureagavo i rusų nepasiruošimą vienam iš etapų ir jau kelinti metai labai sėkmingai praveda savo šalyje vieną iš pasaulio taurės etapų.

Jau penktadienį prasidėjo visa savaitgalinė šventė. Ilgas, apie 340 km kelias, ir nelabai kokios oro sąlygos labai prailgino kelionę, bet vis vien jau visai vakare pavyko pamatyti jaunių šuolius nuo tramplyno K90 (90 metrų, tik nežinau ar aukščio, ar tai ilgio). Šuolininkas atskrenda kaip kokia musė iš labai toli, nusileidžia, slysta-viskas taip paprasta ir lengva, bet išbandyti kažkaip nesinori. Tenka grįžti į namelį. Nameliai puikūs, su visa patalyne, pirtele, virtuve ir labai maloniai rusiškai kalbančia šeimininke ( čia, matyt, veikia principas nesvarbu tas nacionalizmas, svarbu, kad suprastu, kiek pinigų reikia sumokėti). Sulaukiau, pagaliau, Marių su šeima. Dabar tik supratau, kad prasidėjo savaitgalis.

Šeštadienį nuspręsta aplankyti miestelį, pasižiūrėti stadioną, pamatyti startus. Pirmą dieną startavo ir vyrai, ir moterys sprinto rungtyje. Stadionas puikus, labai daug žmonių su šeimomis, sirgalių su vėliavomis ir apskritai – puikus šventės jausmas. Kažkaip, prisiminus startus mūsų Šiaulių žiemos čempionatuose, supranti, kad pas mus viskas taip pat: tik trūksta kokių  4000 sirgalių, elitinių sportininkų, garsių komentatorių, kalbančių kokiomis 5 kalbomis be sustojimo, firminių palapinių su madingiausiu sporto inventoriumi, filmavimo kamerų ir, aišku, sniego. Bet mums tai nuotaikos negadina, net, sakyčiau, atvirkščiai – mes tampame estais, ir jau maloniai kalbiname vietines reklamines merginas, atsakome  savo „žavia šypsena“. Šalta, tai tik šypsena ir gali pamatyti, na dar akys. Dar suprantame, kad jau beveik mylime tą šalį ir tai liudija užrašas ant oranžinių balionų visur aplink „Ma armastad sind Estonia“. Stadionas ūžia nuo žmonių skaičiaus, verda gyvenimas, veikia vietinis radijas, kažkas startuoja, kažkas jau baigė savo pasirodymą. Kaip ir turėjo būti, laimėjo olimpiniai čempionai – Lenkija ir Šveicarija, bet vyrų finišas aplamai patiko: toks jausmas, kad ten startuoja kažkokie antžmogiai – realiai visą trasą, 1,4 km, jie dirba tik su spirtukais, galingais šuoliais ir atsispyrimais finišuoja. Na, kaip sakė mano vienas draugas, dabar laimi ne sportininkai, bet gerai parinkti tepalai. Pasigrožėjome apdovanojimais ir dabar jau atėjo laikas mums išbandyti čempionų trasą.

16 valandą vietiniu laiku buvo atidaryta žiemos trasa Tartu maratonui. Turbūt nereikia rašyti Tartu maratono istorijos, tik reikia gal paminėti, kad tai bus 41-as maratonas. Startuojame su Mariumi ir suprantame, kad mes niekada nebuvome matę tokio paruošimo trasų. Aišku yra viena – mes su laisvo stiliaus slidinėjimo slidėmis, o čia visi slidinėja klasikiniu stiliumi. Na, o kas mums…, stengėmės nesugadinti trasos ir judame į priekį, į nežinią… :)))))))). Parsideda sunkus darbas, bet smagu, kad mes ne vieni tokie, slidinėdami sutinkame įvairaus amžiaus ir lyties atstovų. Labai malonu. Tada pradedi suprast, kodėl mes beviltiškai atsiliekame nuo estų žiemos sporte – ten tai viskas natūralu ir padaryta su meile. Ir svarbiausia – masiškumas.

Vakarinė programa gal kiek mums buvo keista, nes stadionas tuščias, žmonių visiškai nebuvo tai pramogas  susiradome patys. Toks smagus nusileidimas nuo kalno su padanga… Reikia kažkiek laiko skirti ir vaikams…Tačiau ir mes, kaip vaikai, lindome į tas padangas ir, kas greičiau, leidomės į apačią. Smagumėlis. Apsilankymas vietiniame supermarkete… Ir koks vakaras be estiškų skanumynų. Ką reiškia „Viru valge“ jau žinojau, bet skoni jau buvau pamiršęs. Prisiminėm skonį ir patikrinom, kad tai tikrai vyrų valgis, dar  vėliau vakare  Marius išbandė pirtelę, bet aš jau nesulaukiau pabaigos, nes jis dar nusprendė priimti sniego vonias. Ryte tik radau kažkokios dalies išspaudą sniege. Koks tai organas? Įdomu? Man taip pat………………..

Sekmadienio ryto startai buvo nemažiau įdomūs: vyrai startavo pirmi 15 km distancijoje klasikiniu stiliumi, moterys – 10 km. Trasa padaryta sunki, labai daug kalnų, jau po to girdėjau, kad sportininkai nelabai mėgsta Otepaa trasą, nes viena iš sunkiausių. Jau antrą dieną sportininkus galima pamatyti iš labai arti, nes tai daryti leidžia trasa miške. Neradome lietuvių sportininkų, tik jau namie starto protokole radome dvi pavardes. Liūdna. Nemanau, kad būtų sunku daryti mūsų sportininkams stovyklas Estijoje, gal dar ir trenerį estą turėti. Nors estai dabar taip pat nebeturi lyderių, auga nauja karta.
Nuspręsta buvo nelaukti varžybų pabaigos, geriau pasidaryti dar viena treniruotę sau ir vaikams. Trasa eina šalia kalno su padangomis, tai mes slidinėjom, o vaikai grandė kalno sniegą. Aišku, malonumas kažkada baigiasi, tai ir mes jau 17 valandą nusprendėme palikti šia svetingą ir turtingą žiemos pramogomis vietą. Kelionė atgal taip pat netrumpa, bet vis vien nesinori palikti namelį sniege.
Mūsų vaikai gavo marškinėlius su užrašu „ pažadu atvykti kitais metais ir būti pirmas“. Smulkmena, bet maloni…. Tikrai noriu ten dar karta nuvykti. Tad, sakau, iki kitu metu Otepaa!

Trasos

Artojas