Author Archive

Artėja į pabaigą trečiasis sezonas, kai bėgimas tapo mano gyvenimo dalimi. 2011 pavasarį Rygoje ant kaklo užkabino pirmąjį pusmaratonio medalį, o vakarykštis Vilniuje – buvo 11-asis oficialusis pusmaratonis. Per tuos nubėgtus kelis tūkstančius kilometrų ir keliolika varžybų susidarė tam tikra patirtis, susikaupė minčių ir apibendrinimų, kuriomis norėčiau pasidalinti. Taigi…

Bėgimo bumas
Akivaizdu, kad per paskutinius metus Lietuvoje įvyko bėgimo „sprogimas“. Pasakymas „aš bėgioju“ pasidarė banaliai madingas dalykas, panašiai, kaip buvo prieš kokius 5 metus „aš slidinėju“. Džiaugiuosi, kad mano bėgiojimas (kaip, beje, ir slidinėjimas) prasidėjo anksčiau negu ši mada. Galiu sau galvoti, kad aš nuspėju tendencijas ir žengiu priekyje jų . Gal ilgainiui renginių kiekybė pereis į kokybę, tačiau mano subjektyvia nuomone kol kas labiau auga tik pirmasis parametras…

Varžybų organizavimas: Latvija vs Lietuva
Geografinė mano įskaitinių bėgimų patirtis gan tolygiai pasidalija tarp Latvijos ir Lietuvos, todėl lyginti galiu tik šias kaimynes. Deja, turiu pripažinti, kad organizavimo, šventinės atmosferos sukūrimo, dėmesio patiems bėgikams (o ne tik šiame procese besisukiojantiems „selebričiams“) prasme Lietuva gerokai atsilieka nuo „braliukų“. Pastaruoju metu Vilniaus bandymai „pralenkti“ Rygą daugiau pasireiškia surinktų pinigų panaudojimu abejotino efektyvumo marketinginėms priemonėms, o ne tikrai svarbiomis bėgikams smulkmenomis (ir ne tik jomis). Kol dar ryškūs paskutinų varžybų Vilniuje įspūdžiai, pateiksiu keletą pavyzdžių. Maratono išvakarėse FB buvo įdėta „prizų mergaičių, pasiruošusių pasitikti Jus ir įteikti gausybę prizų“ nuotrauka. Nuotrauka graži ir mergaitės dailios. Tačiau… Po finišo, besigrumdydamas minioje, belaukiančioje „savo“ medalio, specialiai atkreipiau dėmesį į mergaičių, bandančių dėžėse atpainioti susivijusias juostas, aprangas. Nieko panašaus į dangaus žydrumo sijonėlius nepamačiau. Tiek jau to tų aprangų – geriau būtų daugiau merginų paruošę ir paaiškinę joms, kad patogiau būtų pasiruošti medalius, užsidedant juos ant rankų, užuot karštligiškai traukus juos iš raizgalynės. Rašydami „gausybė prizų“, organizatoriai tikriausiai turėjo galvoje buteliuką vandens, kurį pats turėjau išsilupti iš pakuotės. O juk bananas ar obuolys, riešutai ar sausainiai iš to pačio RIMI būtų pats tas po finišo… Smulkmenos, sakysite? – Sutinku, tai – ne esmė. Pasiūlysite paskaityti Reikiabėgti.lt straipsnelį apie devynis tūkstančius savanorių? Skaičiau ir jį, ir jo komentarus. Visi yra teisūs, tvirtindami savo tiesas. Tačiau ar ne geriau būtų, jei vieni būtų labiau tolerantiški, o kiti truputį mažiau galvotų apie verslą ir truputį daugiau – apie gražų tikslą propaguoti masinį sportą, kuris vienytų visuomenę ir darytų Vilnių ir visą Lietuvą patrauklesne vieta svečiams.

Kam tas bėgimas?
O kaipgi pats bėgimas?, – paklausite. Ką jis man davė, ar negaila sugaišto laiko, ar „nesubyrėjo“ stuburas, ar nesudilo keliai? Atsakyčiau paprastai – man bėgimas tinka. Pokyčiai savijautoje (dingę nugaros skausmai, cholesterolio rodiklių pagerėjimas, sutirpęs „gelbėjimosi ratas“ aplink juosmenį) negali nedžiuginti tūlo vidutinio amžiaus vyriškio (tokio kaip aš). Bendravimas su įvairiausiais žmonėmis, kuriuos vienija tas pats pomėgis, noras gilinti savo žinias apie mitybą, organizme vykstančius procesus, asmeninių rezultatų gerėjimas suteikia papildomos motyvacijos ir sugebėjimo džiaugtis mažomis smulkmenomis, kurios gyvenime reiškia labai daug. Kas gali išmatuoti malonumą lengvai bėgant miško takeliu stebėti, kasdien besikeičiančią gamtą, jausti jos kvapus? Mane „veža“ žinojimas, kad šiuo metu esu čia, o už valandos galiu būti už keliolikos kilometrų. Ir visa tai – savomis kojomis, be niekieno pagalbos. Dešimt kilometrų iki kol pradėjau bėgioti man buvo oho – atstumas, o dabar – tik vidutinės trukmės prasibėgimas. Vakar bėgdamas Vilniuje šalia bėgimo legendos P.Silkino, pagalvojau, kad yra visos galimybės skirti savo laisvalaikį šiam pomėgiui dar ilgai. Ne taip seniai sužinojau, kad yra net specialus terminas, apibūdinantis naujos vietovės ar miesto apžiūrėjimą bėgant –„sightrunning“. Iki šiol tuo užsiiminėjau intuityviai, susipažindamas su Londonu ar Amsterdamu visai kitu kampu, negu kaip būna per paprastas ekskursijas. Tą ir ketinu tęsti ateityje, derindamas du mėgstamus dalykus – keliones ir bėgimą. Gal kada susitiksime Londono maratone?

Donatas

Pirmasis Vilniaus pusmaratonis buvo trečiasis kartas mano gyvenime, kai nubėgau šią distanciją.  Norėjosi prieš Rygos bėgimą dar kur nors „atsižymėti“,  planavau registruotis Į Druskininkus gegužės pradžioje, bet ne toks jau mažas  atstumas ir kompanijos nebuvimas  privertė apsigalvoti.  Kai Marius pasakė apie bėgimą Vingio parke, daug galvos nesukęs, užsiregistravau . Dar ir sūnų (jam nežinant) užrašiau į 5 km distanciją. Deja, tėvo spaudimas nesuveikė ir Ignas bėgiku kol kas netapo…

Šeštadienio rytas išaušo ūkanotas, tačiau krintantis rūkas žadėjo gražią pavasario dieną. Prisiminus, kad dar savaitės pradžioje norėjosi rengtis vos ne žieminiais rūbais, toks oro pokytis atrodė kaip visus bėgimo entuziastus remiantis ženklas iš  kažkur aukščiau. Ryto prieš bėgimą rutina įprasta: košė pusryčiams, kava pakeliui, keli apsilankymai WC (įskaitant tradicinę eilutę prieš startą).

STARTAS.  Pasimokęs iš ankstesnių bėgimų, kai prie starto stodavau vėlai, atsidurdavau arčiau bėgikų minios galo ir todėl starto liniją kirsdavau gal po poros minučių po startinio pistoleto šūvio, šį kartą atsistojau netoli priekio.  Į pirmą eilę lysti neleido sveikas protas, tačiau galima sakyti, kad startavau kartu su „elitu“J.  (Vėliau paaaiškėjo, kad vienintelis teigiamas tokios taktikos rezultatas buvo tai, kad vakare per žinias akimirką parodė ir mano feisą).   Nors žinojau, kad po starto nereikia „rautis“ ir ramiai leidau norintiems mane lenkti (tokių buvo nemažai), vis dėlto aplinka padarė savo ir pirmąjį kilometrą, atsižvelgiant į mano pasiruošimą,  nubėgau per daug  greitai.  Nors vėliau ir sulėtinau, labai geras tempas laikėsi iki 7 km, net pradėjau galvoti, gal pagerinsiu savo PB, bet…  apie 15 km „sėdau“.  Štai ką reiškia kai treniruočių metu retai kada nubėgu daugiau kaip 11 km.  Reikėtų bent kartą per savaitę pasiekti 15 km ribą.

Artėjant finišui  iš kažkur dar atsirado jėgų, aplenkiau porą išsekusių jaunuolių, bet „išlipti“ iš 2 val. nepavyko.  Finišo tiesiojoje pradėjom lenktyniauti su tokiu „dėde“.  Galėjau akimirką būti už jį greitesnis, bet, pamatęs, kad konkurentas vyresnis (vėliau paaiškėjo, kad jis iš V60 grupės) užleidau jam liniją.  Gal ir man kada taip pasiseks?  Po finišo Endomondo rodė, kad įveikiau tik 20.7 km, bet tikiuosi organizatoriai tiksliau išmatavo trasos ilgį.  Keistai būčiau atrodęs žiūrovams,  jei už linijos būčiau nubėgęs tolyn iki pusmaratonio pabaigos pagal Endomondo.

Kas toliau? Finišuotojo medalis ant kaklo (turiu pasakyti, kad kol kas man tai nebloga motyvacinė priemonė), foto atminčiai, nesėkminga dušo paieška ir – namo.  Susitiksim Rygoje po mėnesio!