Archive for rugsėjo, 2013

Na, sako, planas reikalingas tam, kad žinotum kaip smarkiai nuo jo nukrypsti. Taigi, o koks buvo planas paklausite? Viskas labai paprasta – planas minimum buvo atbėgti greičiau nei per 4 valandas. Rezultatas 4:03:05, čipo laikas 4:01:39. Galima būtu guostis kad nuo plano atsilikau tik 1 min ir 39 sekundėm, bet žinot – man visai neliūdna, kad planas neįgyvendintas. Maratonas dar tik antras mano gyvenime ir tikrai, manau, kad dar bus progos pasitaisyt. Ilgieji bėgimai man visada yra ir bus savotiška meditacijos forma, kai turi laiko savoms mintims, apmastymams, pastebėjimams. Bėgdamas pereini per ivairias fazes, kai galva išsivalo, suteikdama vietos naujoms mintims ir įdėjoms. Todėl jei ilgiau bėgi, tai ir laiko tam lieka daugiau Bet aš čia truputi į pievas nusifilosofavau Planavau parašyti apie šiemetinį maratoną.

Taigi, kaip supratot plano minimum nepadariau. Dabar turiu laiko analizei ir pasiruošimui sekančiam startui. Pradėsim nuo analizės, nes dėl sekančio starto dar nesu apsisprendęs kada ir kur. Pradėjau ganėtinai žvaliai ir nors buvo pakankamai daug jėgų, bet stengiaus nepasiduoti euforijai ir bėgti ~5:10 min/km greičiu. Pradžioje reikėjo gana stipriai valdytis, kad nepradėčiau bėgti greičiau, gi vėliau net ir laai norint toks greitis buvo nepakeliamas. Pirmi nerimą keliantys ženklais pasirodė ~ 16 – 17 km dar prieš Subačiaus kalną. Pradėjo lengvai traukti dešnės kojos šlaunį. Simptomai lengvi ir rimtom problemom dar negrėsė, bet neramino, kad pasireiškė taip anksti. Kaip ir reikėjo tikėtis, tokių simptomų šiaip sau nebūna.Skausmas persimetė iš šlaunies į blauzda ir Vingio parke teko pirmą kartą sustot prie maitinimo punkto ir atlikti keletą tempimo pratimų. Kuriam laikui tai padėjo, bet sustoti prasitempti dabar jau reikėjo kas ~500 metrų. todėl kilometro greitis krito gana ženkliai. Vėliau, prabėgus Rotušę, reikalai truputį pagerėjo ir bent jau galėjau bėgti be sustojimų. Labai greičio tas nepridėjo, nes skausmas blauzdose grąsino pereiti į mėšlungį ir vėl būtų tekę stoti. Priežastys, bent jau man nėra visai aiškios, nes greitis išbandytas ilgųjų treniruočių metu, trasos kalnai neįpatingi, nes treniravomės rimtesniuose Manau, kad susidėjo kelios aplinkybės į vieną vietą ir rezultatas yra toks koks yra. Dabar reikia pasidaryti išvadas, kad sekančiame maratone galėčiau daryti kitas klaidas 😉

Nepaisant to, kad ne viską pavyko padaryti kaip norėjau, bendras procesas džiugino ir suteikė daug malonumo. Maloniai šnekučiuodamiesi nemažą gabalą bėgom su Gediminu, persimetėm žodžiu kitu su Amontuke, susimojavom su Lape, persimetėm žodžiu kitu su Andrium, Vingio parke pabendravom su Senuku Drauge. Socialus toks gavosi bėgimas, bendraujant. Su keliais vyriokais apsikeitėm anekdotais apie vegetarus, su kolega aptarėm balsą iš dangaus, kai mus pasveikino Vokiečių gatvės gyventoja iš trečio aukšto balkono. Labai aktyvios sirgalės ambasadų gatvelėje suteikdavo energijos ne vienam kilometrui savo palaikymu. Žodžiu buvo linksma, na, o rezultatas – baisaus čia daikto – bus tų maratonų dar. Vis tiek nuo lyderio atsilikau virš 2 valandų, o save įveikiau

Marius

Artėja į pabaigą trečiasis sezonas, kai bėgimas tapo mano gyvenimo dalimi. 2011 pavasarį Rygoje ant kaklo užkabino pirmąjį pusmaratonio medalį, o vakarykštis Vilniuje – buvo 11-asis oficialusis pusmaratonis. Per tuos nubėgtus kelis tūkstančius kilometrų ir keliolika varžybų susidarė tam tikra patirtis, susikaupė minčių ir apibendrinimų, kuriomis norėčiau pasidalinti. Taigi…

Bėgimo bumas
Akivaizdu, kad per paskutinius metus Lietuvoje įvyko bėgimo „sprogimas“. Pasakymas „aš bėgioju“ pasidarė banaliai madingas dalykas, panašiai, kaip buvo prieš kokius 5 metus „aš slidinėju“. Džiaugiuosi, kad mano bėgiojimas (kaip, beje, ir slidinėjimas) prasidėjo anksčiau negu ši mada. Galiu sau galvoti, kad aš nuspėju tendencijas ir žengiu priekyje jų . Gal ilgainiui renginių kiekybė pereis į kokybę, tačiau mano subjektyvia nuomone kol kas labiau auga tik pirmasis parametras…

Varžybų organizavimas: Latvija vs Lietuva
Geografinė mano įskaitinių bėgimų patirtis gan tolygiai pasidalija tarp Latvijos ir Lietuvos, todėl lyginti galiu tik šias kaimynes. Deja, turiu pripažinti, kad organizavimo, šventinės atmosferos sukūrimo, dėmesio patiems bėgikams (o ne tik šiame procese besisukiojantiems „selebričiams“) prasme Lietuva gerokai atsilieka nuo „braliukų“. Pastaruoju metu Vilniaus bandymai „pralenkti“ Rygą daugiau pasireiškia surinktų pinigų panaudojimu abejotino efektyvumo marketinginėms priemonėms, o ne tikrai svarbiomis bėgikams smulkmenomis (ir ne tik jomis). Kol dar ryškūs paskutinų varžybų Vilniuje įspūdžiai, pateiksiu keletą pavyzdžių. Maratono išvakarėse FB buvo įdėta „prizų mergaičių, pasiruošusių pasitikti Jus ir įteikti gausybę prizų“ nuotrauka. Nuotrauka graži ir mergaitės dailios. Tačiau… Po finišo, besigrumdydamas minioje, belaukiančioje „savo“ medalio, specialiai atkreipiau dėmesį į mergaičių, bandančių dėžėse atpainioti susivijusias juostas, aprangas. Nieko panašaus į dangaus žydrumo sijonėlius nepamačiau. Tiek jau to tų aprangų – geriau būtų daugiau merginų paruošę ir paaiškinę joms, kad patogiau būtų pasiruošti medalius, užsidedant juos ant rankų, užuot karštligiškai traukus juos iš raizgalynės. Rašydami „gausybė prizų“, organizatoriai tikriausiai turėjo galvoje buteliuką vandens, kurį pats turėjau išsilupti iš pakuotės. O juk bananas ar obuolys, riešutai ar sausainiai iš to pačio RIMI būtų pats tas po finišo… Smulkmenos, sakysite? – Sutinku, tai – ne esmė. Pasiūlysite paskaityti Reikiabėgti.lt straipsnelį apie devynis tūkstančius savanorių? Skaičiau ir jį, ir jo komentarus. Visi yra teisūs, tvirtindami savo tiesas. Tačiau ar ne geriau būtų, jei vieni būtų labiau tolerantiški, o kiti truputį mažiau galvotų apie verslą ir truputį daugiau – apie gražų tikslą propaguoti masinį sportą, kuris vienytų visuomenę ir darytų Vilnių ir visą Lietuvą patrauklesne vieta svečiams.

Kam tas bėgimas?
O kaipgi pats bėgimas?, – paklausite. Ką jis man davė, ar negaila sugaišto laiko, ar „nesubyrėjo“ stuburas, ar nesudilo keliai? Atsakyčiau paprastai – man bėgimas tinka. Pokyčiai savijautoje (dingę nugaros skausmai, cholesterolio rodiklių pagerėjimas, sutirpęs „gelbėjimosi ratas“ aplink juosmenį) negali nedžiuginti tūlo vidutinio amžiaus vyriškio (tokio kaip aš). Bendravimas su įvairiausiais žmonėmis, kuriuos vienija tas pats pomėgis, noras gilinti savo žinias apie mitybą, organizme vykstančius procesus, asmeninių rezultatų gerėjimas suteikia papildomos motyvacijos ir sugebėjimo džiaugtis mažomis smulkmenomis, kurios gyvenime reiškia labai daug. Kas gali išmatuoti malonumą lengvai bėgant miško takeliu stebėti, kasdien besikeičiančią gamtą, jausti jos kvapus? Mane „veža“ žinojimas, kad šiuo metu esu čia, o už valandos galiu būti už keliolikos kilometrų. Ir visa tai – savomis kojomis, be niekieno pagalbos. Dešimt kilometrų iki kol pradėjau bėgioti man buvo oho – atstumas, o dabar – tik vidutinės trukmės prasibėgimas. Vakar bėgdamas Vilniuje šalia bėgimo legendos P.Silkino, pagalvojau, kad yra visos galimybės skirti savo laisvalaikį šiam pomėgiui dar ilgai. Ne taip seniai sužinojau, kad yra net specialus terminas, apibūdinantis naujos vietovės ar miesto apžiūrėjimą bėgant –„sightrunning“. Iki šiol tuo užsiiminėjau intuityviai, susipažindamas su Londonu ar Amsterdamu visai kitu kampu, negu kaip būna per paprastas ekskursijas. Tą ir ketinu tęsti ateityje, derindamas du mėgstamus dalykus – keliones ir bėgimą. Gal kada susitiksime Londono maratone?

Donatas

Pirmas maratonas. „…Pirmas ir paskutinis, kam man to reikia, daugiau niekada…“,taip galvojau vakar, baigęs pirmą savo maratoną. Pirmą, bet jau nepaskutinį… Sunkų kankinamą, bet ne nugalimą. Ši kartą jis buvo 10 km stipresnis už mane, kodėl 10 ? Todėl, kad 30 km buvo mano „duobė“ ir patys sunkiausi 10 km mano bėgimo „karjeroje“, o jau nuo 40 km, vėl pasijutau kitaip, nors kojos buvo sunkios, raumenys jau pulsavo ant mėšlungio ribos, bet palengvėjo ir atrodė, kad vėl bėgu.
Pirmoji maratono dalis buvo puiki, dar iki maratono išvakarių realiai nebuvau apsisprendęs kokiam laikui noriu atbėgti. Nes iki tol, svajojau tik apie maratono užbaigimą ir medalio parsivežimą namo… Turbūt, čia pirma klaida… Taigi, kažką skaičiavau, dėliojau ir susišvietė, kad mano maratono laikas 3:45.
Beliko klausytis endomondo ir sekti savo tempą.

Bet „endomondui“ visai nedarbo diena buvo, arba jis norėjo mane paskatinti… buvo net greičiausias kilometras per 15 sekundžių
Kaip supratau, kad endomondo nedraugaus su manim, nusprendžiau savo laiką fiksuoti kas 10 km ant laikrodžio.
Pirmą ratą apibėgau labai sėkmingai, 15 km kirtau su didele šypsena, nes jaučiausi žvaliai ( Rygos pusmaratonyje 15 km reikėjo jau sukasti dantis ir laukti lūžio )
Po pirmo rato atrodžiau taip…

Neblogai ar ne !? Su šypsena, išsitiesęs… Žodžiu fains
Nubėgęs pirmą kilometrą antrame rate pasigedau bėgikų, jų buvo, bet nebetiek… Dar pastebėjau, kad aplenkdavo mane daugiau, nei aš kažką… Po truputį pradėjau sėsti… Ir tada supratau savo antrą klaidą… Kodėl nepasipildžiau „MAXIMU“ 15 km?
Buvau jau prisiklausęs pasakojimų apie „duobes“, „kritinę ribą“ ir pan. Laukiau to 35 km, bet realiai viskas prasidėjo anksčiau. Kas kaltas? Ruduo? Makaronai? Mažai treniruočių?
Ilgiausia ilgoji buvo 33 km, gal per trumpa… Klaustukų dar daug.
30 pirmame ar antrame kilometre aplenkė mane grupelė su balionėliais, bėgu iš paskos, nes labai noriu pamatyti kas ten parašyta… o iš priekio atbėga ir prasilenkiame su Ignu Staškevičiumi, balionėlių grupė džiaugiasi jo rezultatu ir svaidosi komplimentais, kaip jis gerai atrodo, o aš mintyse pykstu, kad Ignas garsiai per mikrofoną žadėjo neskubėti ir kažką kalbėjo apie 4 val. 😀 (Iškarto atsiprašau, gal susisuko galva ir tik mano išsekęs organizmas, sukūrė man tokia viziją). Ignai, kokios 4 val. aš prisivijau balionėli, ten parašyta 3:45 ir jos tolsta nuo manęs…. tolsta…
Taigi, kaip supratote, mano 3:45 nuskrido, gero vėjo gūsio pagautos…
O čia ir prasidėjo… vandens punktai paliko mielesni, norėdavau juose pabūti ilgiau, vis didesnis noras atsirasdavo pasivaikščioti, nors versdavau save bėgti, vistiek keletą kartų paėjau, manau tam paaukojau ~5 min., gal ir daugiau.
Ne žine kaip ten kas klostėsi toliau, nebelabai atsigaudau, bet 40 km pažadino manyje kažkokius dar resursus.
41 km nusprendžiau, kad reikia pasitikrinti ar esu dar sąmoningas taigi paklausiau savęs „Kiek man metų?“ Atsakiau negalvodamas. Apsidžiaugiau. Pradėjau bėgti…
Medalis ant kaklo… Laimingas… Skauda stipriai pečius… kojos pradeda stingti… dar po kelių valandų atsiranda stiprus skausmas keliuose…
Šiandien jau pirmadienis, maratonas buvo vakar, skausmas nusileido iki maudimo… Sisiukas ir šviesėja
Rytoj vėl nauja diena… Ką čia nuveikus, ar nereiks tik pabė….
Ne ne, dar ne rytoj.

Jau greitai..tik 7 dienos liko…jau kitą sekmadienį…jau turime pradėti ilsėtis prieš didelį krūvį, kuris bus po savaitės… O Vilniaus maratone 2013, laikykis! … Turbūt tūkstančiai bėgikų lietuvoje ir šimtai kaimyninių šalių sportininkų gyvena tokiomis mintimis šiandien, tačiau yra ir kitokių sportininkų-tokių kaip aš…

Šiandien su sūnumi išvažiavome valandėlei pasivažinėti su dviračiais ir per tą „valandėlę“ spėjau kokius 3 kartus sutiktiems bičiuliams papasakoti apie bėgimą bei išklausyti kodėl bičiuliams jis nepatinka. Taip pat mačiau keletą bėgančių sportininkų…O kur dar atėjusi žinutė iš kolegų blogo „lapė bega“, kur praneša apie naują straipsniuka jų puslapyje, kuriame jie džiaugiasi savo laukimo nuotaikomis…žodžiu realiai šiandien beveik visos mintys sukasi apie bėgimą…o gal ne tik šiandien?

Tačiau grįžkime į pradžią, kur rašiau,kad yra kitokių sportininkų tokių kaip aš…traumuotų ir negalinčių dalyvauti Vilniaus maratone 2013 :(. Pas mus tokie du – aš ir Egidijus. Nors ir norėtųsi kažkiek „paverkti“ apie savo dar Rygos maratone sužeistus achilus, tačiau ne čia ir ne dabar, o noriu pasakyti, kad nors ir esu reabilitacinėje stadijoje, bet aš taip pat laukiu maratono, kur bėgs mano draugai ir žmonės, kurie supranta mane ir kuriuos suprantu aš. Ši kartą aš nebėgsiu, bet bėgs Marius, Andrius, Aurimas, Donatas ir pora žmonų (ne žmonių) ;), o aš jiems stengsiuosi padėti maksimaliai, kad jiems būtų kiek įmanoma lengviau ir paprasčiau bėgti, laiku paduoti jų vandens buteliuką ar elektrolitų/geliukų dozę…manau, kad dėl šio jausmo – jausmo būti kažko tai dalimi; jausmo, kad nors tu nedalyvauji, bet tai tau vistiek svarbu; jausmo, kad kažkas rūpi tau, o tu rūpi kažkam kitam…- būtent dėl to džiaugiuosi būdamas Green Team nariu ir galėdamas taip jaustis. Ačiū Jums, bičiuliai 😉

Beja, šiandien radau tokį žodžio TEAM šifravimą : Team = Together everyone achieves more…teisinga tai ar ne – kiekvienas atsakys sau, o aš jau sau atsakiau. Linkiu gerų startų ir finišų…aš jus dar pagausiu :). Ciao.