Prasideda viskas labai nekaltai.

Pirmadienis. Antra Velyku diena. Saulėtas rytas, pakelia nuotaika sportui.

Apsiprendžiu bėgti, Mariaus vadinama „Baze“. Po keleta skambučiu telefonu, suprantu 15 – 20 km. distancijai bendraminčių šiandiena nebus.

Popietų išjudu iš namų, Vovieriškių link. Tikslas 20 km.,  145 pulsu. Pirmi žingsniai ir pulsas šokteli iki  160, prisimenu draugų patarimus ne greitis, o pulsas svarbu, lėtinu tempa iki 140.

5 km.  netoli Kupriai, su malonumu numetų į griovį pusę gertuves – paskaičiuoju, kad  grįžtant bus reikalingas 0,5 vandens pasipildymas.

10 km. pasikeliu pulsa iki 150, nes kitaip darosi šaltą. Prabegu Kuprius, toliau ramiai risnoju vieškeliu link Gilaičių. Greitis  6 min/km. Stebėdamas parbundančią gamtą,  čiulbančius paukščius ir pasinerdamas i ošiančią medžių tylą sugalvoju pačia kvailiausią mintį kuri tik galėjo „šauti“ į galvą. Prabėgti 30 km., arba kitaip pasakius tik 15 km. i vieną pusę.

Toliau bėgasi labai lengvai, pulso stengiuosi neviršyti, nors pagunda didžiulė. Pasineriu į apmastymus apie viską.

13 km nedideliame griovyje sustoju, atsikratyti suvirškinto maisto ……

15 km.  Sąnkriža, į dešinę  Kužiai 5 km.,  į kairę Gilaičiai  1 km. Pasuku į kairę link Gilaičių, už autobusu stoteles pakeliu rankas. Žyma  Endomondo 15 km prabegta. Apsisuku atgal.

Po 15 km. atsigręžes suprantu, kad viskas pasikeite, dabar kovosiu ne tik fiziškai, bet ir psichologiskai. Protas prieš mane.  Saule, geras oras,  nuostabi gamta staiga kažkur pradingsta, prasideda tikra kova.  Kova iveikti 30 km.

Fiziškai: nestipriai skauda kelio sanariai ir jų raiščiai, jaučiu kur yra čiurnų raiščiai, pedos pradeda jausti kiekvieną vieškelio akmenuką. Burnoje sausa, suprantu, kad 15 km be vandens. Nugara idiali, del jos labiausiai bijojau.

Psichologiškai: pasinerių į pojučius kur kas skauda ir vis dažniau sukasi mintis, sustoti arba kuri laika paėjeti. Minčiu srautas galutinai tampa pesimistinis……….

17 km.  Pamojuoju  žmonėms dirbantiems darže, viena močiutė pranašiškai užsiima už galvos, lyg žinodama, kas toliau manęs laukia ….

20 km.  Jei esi optimistas ir būk, tik niekada nežiurėk kiek nubėgai km, nes  po to tampi pesimstu.  Pasižiurių i telefona, kiek km. nubėgau, tikėdamas pamatyti  25 km,  pamatau vos 20 km ir visas optimizmas pasilieka už nugaros.

Link  25 km. Pati sunkiausia atkarpa. Stipriai pradeda skaudėti kelio snariai ir jų raiščiai. Nuo skausmo vaduojosi  pasilengdamas i prieki, tokiu budu apsikrauna labiau nugara. Mintis stengiuosi nukreipti pozityviai, tam reikia vis daugiau pastangų.

Susitelkiu i gertuve gulinčia griovyje, kurioje liko  0,5 litro Maxim elektrolito. Begdamas link  gailiuosi, kad tiek mažai pasilieku ir tokią silpna koncentracija pasidariau. Kilometrai link gertuves virsta tikrais dykumos km.  Dairausi griovio su gertuve ir be perstojo galvoju, kas bus jei griovyje nebus gertuves ……..

Pagaliau, ta atgaiva.  Po pirmo gurkšnio susiplanuoju pataupyti skyščius ir gerti pamažu. Deja, po antro gurkšnio išgeriu viską iki paskutinio lašo.

25 km., link  30 km.  Atsigėrus skysčiu greitis pakyla, bet kelio snariai ir jų raiščiai neleidžia bėgti greičiau. Psicholgiškai lengviau, matau tikslo pabaiga, liko 5 km. Pulsas lieka ištikimas  150.

Voveriškes, liko visai nebedaug. Pasižiuriu i laika ir atstumą. Realu suspėti i 3 valandas, bet tam reikia padidinti tempą. Pamiršes „bazines“ treniruotes užduotį pradedu spurtuoti, jei prabegsiu  5 min/km, spesiu.

Po 300 m. spurto, protas visu balsu pradeda rėkti, kvalį čia tau ne varžybos,  bėk lečiau. Lieka tik paklusti.

Begimas virsta greitu ėjimu,  bent aš taip vadinu 7 min/km., psichologiškai begalo sunku, per kelių sanarių skausmus darausi apatiškas šunims, kurie bando krimstelti mano koją.  Vizualizuoju savo tikslą  – stadiono skersinis ir  30 km.

Šalia bėga pesimistines mintys nuolatos kartodamos; kam tau tas skersinis, tiesiog dabar sustok. Prisimenų žiedų valdovą ir žiedo nešėją, nusprendžiu, kad man gerokai sunkiau.

Paskutinis kilometras arba pirmi metrai.

Pasak Igno S – tikras maratonas prasideda nuo 30 km. Įbegu į Šiaulius,  be perstojo žiūriu į tirpstančius metrus mano telefone. Išsuku iš asfalto ant žoles, nukirsdamas kampą ir suprantu, kad kelio sanarių raiščiai tuojaus visiškai atsisakys.  Kiekvienas nelygumas, sustinkamas su didžiuliu skausmu.

Pagaliau stadionas, matau skersinį. Deja kilometrai dar nerodo 30 km.,  suprantu, kad prieš sustodamas turėsiu apibėgti aplink stadioną.  Protas vos nespjauna į visą tai, bet mintis, kad viskas bus veltui suteikia papildomų jegų. Stadione vaikai žaidžia futbola, jų emocijų garsai lyg aidas pasiekia mane, bėgdamas žiuriu tik į vieną tašką. Žinomą, į skersinį.

Finišas. Pagaliau finišuoju ir prabėgu pirmus 110 maratono metrų. Šypsena ir nugalėtojo jausmas savaime atsiranda, kitus pojučius sudetinga perteikti. Tiesiog nugalėjau save.

Pakabu ant skersinio ir lėtai pareinu namo.

Namuose dingsta 1 litras vandens,  trejetas kivių, bananas ir dar keletas angliavandenių kurie pasimaišė man po ranka. Vaisiai greičiausiai atiduoda fruktoze. Tikrai, Iškarto šviesiau.

Raumenys atvesta ir prasideda nežmoniškas raumenų skausmas, panašus i mešlungi, bet tik eina per visą kūną. Darau tempimus, bet niekas nepasikeičia. Tik labai karštam duše skausmas nuslūgsta, po 20 min. kūnas atsipalaiduoja.

Žmonai nedrasiai primenu ryte duotą  pažadą. Tai gal pasivaikčioti einam …….

Sunkūs buvo pirmieji 110 metrų, reikės daug kantrybes, kol galesiu bėgti pilna maratoną, arba kitaip tariant tuos pirmus 12300 maratono metrų.

2 Responses to “Pirmi 110 maratono metrų”