Pavadinimas „Žemaitijos taurė“ skamba labai gražiai, bet aš ją vis dar vadinu „Grybų taure“.

Kažkada atsiradusios smagios mūsų, t.y. grybų varžybos, dabar tapo jau tarpmiestinėmis: Klaipėda. Telšiai, Šiauliai. Augame ( gal ir kitos šalys prisijungs?…), o gal ir ne, žiūrint  rezultatus.

Vieningai susirenkame maždaug 9 val ryte, sėdame į autobusiuką, ir 5 tikri „Green team“ nariai, du kandidatai, viso 7 sportinikai judame į Klaipėdą. Oras vasariškas, trumpa apranga ištraukta iš spintos, net pasiėmiau trumpikes (gal jūroje teks išsimaudyti). Starto vietą randame greitai, o ir pati kelionė buvo maloni ir greita. Gvidas puikus vairuotojas, o dar ir žinia  kad atgal nereikės sėdėti už vairo jau savaime nuteikia labai optimistiškai. Trąsa mums visiškai nežinoma, bet, prisiminus  2011 metus, nemanome, kad bus sunku ir šiemet. Tai ir buvo klaida.

Dar prieš startą, apšilimui, numyniau kokius 3 km į prekį, ir viskas man tapo aišku: trąsa sunki, pavojinga, techniška ir ilga. Starte išklausiau instrukcijų, sužinau, kad reikės minti 2 ratus, matau paskutinį kartą prieš startą savo komandos draugus ir išgirstu žodį „ Startas“. Pirmyn. Už 100 metrų jau pirmas „zavalas“, po pirmų 500 metrų jau visi judame vienas paskui kitą, aplenkti kažką tampa sudėtinga, o dar nelabai žinai  trąsą. Visi lipa per galvas, aš nusprendžiu būti ramus, ir kaip visada likti džentelmenu trąsoje. Už kokio 1 km nuo starto prasideda grupiniai kritimai ir judėti į priekį sunku. Smėlyne nusprendžiu nukristi ir aš. Visi tai visi, ką jau čia… Paskui nebus net apie ką pasigirti. Pamečiau gertuvę, bet ačiū mergaitei, kuri padave man gertuvę atgal. Tikrai nebūčiau baigęs trąsos be vandens. Pirmi kilometrai sunkūs, bet jau lengviau minti, atsirado tarpai tarp dviratininkų, galima pradėti po truputi lenkti. Sutinku Audrių, jis taip žvaliai mane aplenkė po starto, paminu jam už nugaros, pakalbinu.Užtenk čia tu kalbų, reikia lenkti. Audrius pažada mane pasivyti. Lauksiu. Vėl lengvai minu ir sutinku Raimondą iš S-Sporto komandos, bloga žinia man ateina iš jo lūpų, kad mes numynėm tik 7,5 km, o aš jau pradėjau svajoti apie pirmo rato pabaigą. Pakliūname į įdomią situaciją: prie privačių namų trąsa pasuka staigiai į kairę, mes kažkodėl lekiame tiesiai. Matau teisėją, rašantį mūsų numerius, suprantu kertame dalį trąsos. Ilgai nesvarsčiau, atvažiavau čia ne tam, kad kampus kirsti, ir gauti diskvalifikaciją, apsisukau atgal, ir įveikiau tą kilpą. Dabar rašant net malonu už savo poelgį. Likau lyg ir vienas , bet už nugaros atsirado naujas partneris-Lukas iš Klaipėdos. Jaunas vaikinukas, dviratininkas, beveik visą laiką iki pirmo rato pabaigos buvo šalia manęs. Pasikalbėjom, prajuokino jo nedrąsus spėjimas, kad galbūt mes dabar esame pirmi ir kažin  kokie bus prizai lyderiams. Nežinau Luko rezultato, bet linkiu jam tik pergalių. Mes vienas kitam tikrai padėjom. Ačiū Lukui.

Į antrą ratą išeinu visai vienas. Jau žinau trasą, turiu tikslą pasivyti saviškius. Lengviau minti vienam, čia tai faktas. Ritmas toks, kokį pats sau nustatai, niekas netrūkdo lipti į kalnus, važuoti per smėlį. Pasigaunu Laimį, būname kažkiek kartu, paskui pasigaunu visą koloną dviratininkų, kur matau Marių, Gvidą, Antaną, Mantą. Atsiranda dar paildomai jėgų. Lenkiant Marių dar užmetu jam, kad jis turėjo mano supratimu būti toliau. Iš kolonas niekas net nebando man kabintis ant rato. Vėl kuris laikas vienas, pasigaunu dar viena grandinę iš 3 dviratininkų, „sėdu ant rato“. Bet, lipant į kalną, nubyra grandinė,  lieku tik su Albinu iš Plungės. Iki finišo tik kokie 2 km, smagūs kalniukai, kurjoziškas Albino kritimas ant smėlio pakelia nuotaika, kaip sakant, visos priemonės geros, norint aplenkti varžovą,  paskutiniai posūkiai, ir jau pro krūmus matau vasaros estradą. Finišas galėjo būti ir ramesnis, bet Albinas neleido prarasti budrumo. Sprintas  buvo įspūdingas, ir tik puse rato neleidau aplenkti savęs. Draugiškai paspaudėm vienas kitam rankas po finišo.

Išvados:

Trąsa buvo tikrai nelengva ir labai jautėsi treniruočių trukūmas, tiksliau km trukūmas. Lyderiams praloštas beveik pusvalandis, nieko tokio, tiesiog jie skuba gyventi. Aplenkti pagrindiniai mano konkurentai: Marius, Gvidas, Antanas. Nesugebėjau pasivyti Aurimo. Mūsų komandos narį Egidijų jau aplenkiau vien tik todėl, kad nuvažiavau į varžybas. Malonu vėl buvo trąsoje pamatyti Audrių. Jam tikrai buvo sunku. Dviratis atlaikė pirmus išbandymus puikiai. Jaučiau maisto trukūmą trąsoje, reikėjo pasiimti geliuką, ir daugiau gėrimo. Vandens trukūmus jau grįžtant namo teko atstatyti alumi. Gyvenimas vėl tapo spalvingesnis, kalbų tik padaugėjo, varžybų grafikas sudėliotas toli į priekį…

Linkiu ir sau ir kitiems gerų rezultatų. Va………….

2 Responses to “Žemaitijos taurė. Klaipėda. S-Sporto taurės 6 etapas.”