Vilnius Challenge 2012 m.

Tik dabar radau laiko parašyti apie varžybas Vilnius Challenge. Nebuvau įtraukęs tų varžybų į savo sportinį grafiką, bet kai Marius pasiūlė sudaryti komandą, ilgai nesvarsčiau, sumokėjau starto mokestį, užsisakiau dar atminimui marškinėlius ir pradėjau laukti varžybų. Komandą sudaro du žmonės, tai mes pakliūname į  vyrų dvejetą. Yra dar vien tik moterų ir mišrios komandos. Kaip žinia, Marius ne moteris, ir jau ne vaikas-tai patenkame į masiškiausią dalyvių grupę. Strategija ir tikslus susidėliosime jau prieš pat varžybas.

 

Varžybų dieną oras nieko gero nerodė. Buvo kuklūs, vasariški 9 laipsniai šilumos, vėjas ir dar pranešama apie lietų. Užbėgdamas už akių,  galiu pasakyti, kad taip viskas ir buvo, arba kitaip tariant, žalias ruduo. Vienas važuoju į Vilnių, nes oras sugadino ir visos šeimos planus aplankyti Gedimino kalną, senamiestį, Gedimino prospektą ir Akropolį. Sutartoje vietoje paimu Marių, pradeda lyti, pasidaro dar smagiau ir šalčiau. Niekaip negaliu atsirinkti kokius rūbus užsivilkti, tad pasirenku beveik žiemos variantą: ilgas kelnes, termofit‘a, bėgimo striukę, liemenę. Dviračius saugiai paliekame saugos zonoje, patys einame į starto zoną. Eilė tokia didelė, o iki starto liko vos 10 minučių. Gauname net 4 popiergalius, ten labai daug prirašyta, bet laiko skaityti nebėra, startas ir pirmyn………………

 

Dar starto garde sutinkame Mantą ir Audrių iš komandos NErimti. Susitarimas bėgti kartu įvyksta akimirksniu. Jų baimė pasimesti, o mūsų noras nugalėti padaro savo-bėgame visi kartu. Kažkodėl bėgame mišku, kai visi normaliai bėga takeliais, matyt norime greičiau pavargti, bet taip atsiplešti nuo varžovų. Turbūt jau viskas apie pirmą punktą buvo parašyta elektroninėje erdvėje: ir gerų žodžių buvo, ir blogu, tik faktas toks: Vilnius Challenge dalyviai turi mokėti bent 6 kalbas, kas neprivaloma organizatoriams, skaityti visas nuorodas, paskui dar sprestį kryžiažodį, o kurgi vis dėlto yra tas punktas. Rezultatas aiškus, po 29 min 37 sek punktas buvo rastas. Kiti punktai jau buvo kažkaip mums pakeliui. Bėgdamas sušilau, jaučiau, kad ant manęs  rūbų perdaug, tai prie 8 punkto pasirodo reikia rūbus nusimesti ir lipti į vandenį, bristi upe iki pažastų, saloje rasti punktą ir atgal. Vanduo šiltesnis už orą, o mes dabar truputį švaresni. Bėgam iki baidarių, nes antras etapas žemyn upe apie 5,5 km, dar randant pakeliui punktus. Darniai irkluojame ir pabėgame nuo Audriaus ir Manto. Tai ir buvo mūsų klaida, bet ją tenka pripažinti tik po finišo, o dabar tai tik trečia varžybų valanda. Sustingę ir atšalę, išlipame į krantą, ir nelaukdami NErimtų, pradedame savo klajones po mišką, kitaip to negaliu  pavadinti. Be mūsų čia buvo dar daugiau žmonių. Visos pastangos rasti punktą buvo bevaisės. Optimizmas manyje užgeso, kojos atsiskyrė nuo kūno, žemėlapis tapo bereikalingu popieriuku rankuose. Džiugino tik gamta ir reljefas: tokio Neries slėnio, tokių aukštų, giliai vandens išgraužų krantų,  nebuvau matęs. Vienu momentu pagalvojau, kad esu atogrąžų miškuose arba kaip minimum Amerikos sekvojų miške (jau matyt haliucinacijos buvo prasidėję, nors baltų arklių nemačiau. Ką reiškia, neklausyti žmonos ir elgtis….vaikiškai) Tokios mintys sukosi galvoje einant į pabaigą trečiai varžybų valandai.

 

Grįžtame į Vingio parką, persirengti, pavalgyti ir persėsti ant dviračių. Prasidėda 4 etapas: orientavimasis dviračiu. Sausas, truputį pavalgęs varau dviračiu, ir ieškau sekančio punkto. Ir vėl staigmena: punktas saloje, prie Rusijos ambasados prūdo. Vėl reikia lipti į vandenį, o noro tikrai nedaug. Vanduo tikrai šaltesnis nei Neryje, bet punktas paimtas, reikia greičiau apsirengti ir minti toliau. Pamačiau gražu vaizdelį: sėdi balandžiai ant laiptelių prie vandens, pasiputę nuo šalčio ir drėgmės, ir abejingai stebi visus lendančius į šaltą vandenį ir galvoja: „ Ko jiems  dar gyvenime trūksta? Tik vieno varžtelio….cha, cha, cha…“.

 

Šnipiškės. Pats Vilniaus centras, iškart už savivaldybės ir Europos prekybos centro pastatų. Pakliūni tarsi į kitą pasaulį. Rūsų kalba, tualetai lauke, šventės atgarsiai kas antram kieme ir punktai kažkur čia pat. Bandau rasti savo tetos garažą, kuris kažkada buvo nuomojamas ar nuosavas tame rajone. Neradau, bet kavinė kur gerdavo alų pakeliui iš garažo grįžtantys giminaičiai, stovi lyg niekur nieko. O tas buvo maždaug 20-23 metai atgal. Interjeras tas pats, klientai tie patys. Matyt čia ir reikia semtis naujų idėjų lojalumui suprasti.

 

Dviračių rungtis nebuvo sunki, randame punktus ir miname link kitų užduočių. Reikia palikti dviratį ir vėl bėgti į kalną. Dabar mūsų paeiškos rajonas – Užupis. Kažkoks piliakalnis, reikia perlipti tvorą, vėl bristi per upę, tik šį kartą į Vilnelę, Aušros vartai, Rotušės aikštė, su kažkokiu Azijos šalių festivaliu, ir, aišku, paskutinis 5 etapo punktas ant pačio Gedimino kalno viršaus. Į Gedimino kalną einame jau kaip ekskursantai, stebime aplinką, panoraminius Vilniaus vaizdus dedame savo galvos kietąjį diską. Varžybų laikas jau eina į pabaigą, reikia skubėti į finišą. Pakeliui dar paimame 2 punktus, paskutinis, prie Seimo, greičiau punktas randa mus, nei mes jį. Finišas jau arti, tai užgaišę 7 val 08 min…… baigiame varžybas. Surinkome 33 punktus iš 47 galimu ir pagal rezultatą likome 132 komandineje vietoje, bet iskaitoje mums nurase 8 punktus, tai išejo tik 25 taškai. NErimti buvo aukščiau.

 

Kaip visada padariau išvadas:

-reikia rasti laiko ir trąsoje dažniau maitintis

-varžybos buvo sunkesnės ir reikėjo daugiau orientavimosi įgūdžių

-kompanjonas Marius mane stipriai palaikė ir buvo mūsų komandos garvežys

-reikia startuoti sveikam, tikra tiesa…………….

-oro nepasirinksi, bet galėtų būti kitąmet šilčiau

-reikės dar kartą ten sugrįžti

-japonų virtuvė super, ačiū Mariui už parinktą gera maistą

Leave a Reply