Pirmas maratonas

Pirmas maratonas. „…Pirmas ir paskutinis, kam man to reikia, daugiau niekada…“,taip galvojau vakar, baigęs pirmą savo maratoną. Pirmą, bet jau nepaskutinį… Sunkų kankinamą, bet ne nugalimą. Ši kartą jis buvo 10 km stipresnis už mane, kodėl 10 ? Todėl, kad 30 km buvo mano „duobė“ ir patys sunkiausi 10 km mano bėgimo „karjeroje“, o jau nuo 40 km, vėl pasijutau kitaip, nors kojos buvo sunkios, raumenys jau pulsavo ant mėšlungio ribos, bet palengvėjo ir atrodė, kad vėl bėgu.
Pirmoji maratono dalis buvo puiki, dar iki maratono išvakarių realiai nebuvau apsisprendęs kokiam laikui noriu atbėgti. Nes iki tol, svajojau tik apie maratono užbaigimą ir medalio parsivežimą namo… Turbūt, čia pirma klaida… Taigi, kažką skaičiavau, dėliojau ir susišvietė, kad mano maratono laikas 3:45.
Beliko klausytis endomondo ir sekti savo tempą.

Bet „endomondui“ visai nedarbo diena buvo, arba jis norėjo mane paskatinti… buvo net greičiausias kilometras per 15 sekundžių :)
Kaip supratau, kad endomondo nedraugaus su manim, nusprendžiau savo laiką fiksuoti kas 10 km ant laikrodžio.
Pirmą ratą apibėgau labai sėkmingai, 15 km kirtau su didele šypsena, nes jaučiausi žvaliai ( Rygos pusmaratonyje 15 km reikėjo jau sukasti dantis ir laukti lūžio )
Po pirmo rato atrodžiau taip…
Aurimas po 21 km
Neblogai ar ne !? Su šypsena, išsitiesęs… Žodžiu fains :)
Nubėgęs pirmą kilometrą antrame rate pasigedau bėgikų, jų buvo, bet nebetiek… Dar pastebėjau, kad aplenkdavo mane daugiau, nei aš kažką… Po truputį pradėjau sėsti… Ir tada supratau savo antrą klaidą… Kodėl nepasipildžiau „MAXIMU“ 15 km?
Buvau jau prisiklausęs pasakojimų apie „duobes“, „kritinę ribą“ ir pan. Laukiau to 35 km, bet realiai viskas prasidėjo anksčiau. Kas kaltas? Ruduo? Makaronai? Mažai treniruočių?
Ilgiausia ilgoji buvo 33 km, gal per trumpa… Klaustukų dar daug.
30 pirmame ar antrame kilometre aplenkė mane grupelė su balionėliais, bėgu iš paskos, nes labai noriu pamatyti kas ten parašyta… o iš priekio atbėga ir prasilenkiame su Ignu Staškevičiumi, balionėlių grupė džiaugiasi jo rezultatu ir svaidosi komplimentais, kaip jis gerai atrodo, o aš mintyse pykstu, kad Ignas garsiai per mikrofoną žadėjo neskubėti ir kažką kalbėjo apie 4 val. 😀 (Iškarto atsiprašau, gal susisuko galva ir tik mano išsekęs organizmas, sukūrė man tokia viziją). Ignai, kokios 4 val. aš prisivijau balionėli, ten parašyta 3:45 ir jos tolsta nuo manęs…. tolsta…
Taigi, kaip supratote, mano 3:45 nuskrido, gero vėjo gūsio pagautos…
O čia ir prasidėjo… vandens punktai paliko mielesni, norėdavau juose pabūti ilgiau, vis didesnis noras atsirasdavo pasivaikščioti, nors versdavau save bėgti, vistiek keletą kartų paėjau, manau tam paaukojau ~5 min., gal ir daugiau.
Ne žine kaip ten kas klostėsi toliau, nebelabai atsigaudau, bet 40 km pažadino manyje kažkokius dar resursus.
41 km nusprendžiau, kad reikia pasitikrinti ar esu dar sąmoningas :) taigi paklausiau savęs „Kiek man metų?“ Atsakiau negalvodamas. Apsidžiaugiau. Pradėjau bėgti…
Medalis ant kaklo… Laimingas… Skauda stipriai pečius… kojos pradeda stingti… dar po kelių valandų atsiranda stiprus skausmas keliuose…
Šiandien jau pirmadienis, maratonas buvo vakar, skausmas nusileido iki maudimo… Sisiukas ir šviesėja :)
Rytoj vėl nauja diena… Ką čia nuveikus, ar nereiks tik pabė….
Ne ne, dar ne rytoj.

Leave a Reply