Rygos maratonas
Na ka , pirmosios šių metų varžybos jau įvyko. Kaip ir ketinau, 05.20 bėgau puse Rygos maratono. Metas pasidalinti įspūdžiais.
Nors ir buvo nemažai sumaišties ir abejonių, kada važiuoti į Rygą: ryte ar vakare, vis tik nugalėjo sveikas protas ir Rygon patraukėme jau iš vakaro. Likus kelioms dienoms iki maratono, centre, visai netoli starto vietos, susiradome hostelį, rezervavome kambarį ir sulaukę šeštadienio, Andrius, Jūratė, Akvilė ir aš patraukėme Rygos link. Sustoję tradiciniam kavos pasipildymui Joniškio Statoile, randame šurmuliuojantį Zai Zai ekipažą. Kartu draugiškai atlinguojame iki Rygos ir iškart važiuojame į Radisson Blue viešbutį pasiimt starto paketų. Expo centre draugiškas šurmulys.Kas matuojasi Adidas rūbą, kas tikrinasi numerius, kas valgo makaronus. Susirinkę visų numerius, ir mes paragaujame Dobeles makaronų. Makaronai visai nieko, bet jei nors kiek būtų buvę šilti – jiems nebūtų buvę lygių:) Pasistiprinę važiuojam ieškoti nakvynės vietos. Apsukę 3 garbės ratus aplink centrą, šiaip taip randame kur prisiparkuoti netoli hostelio. Hostelis visai nieko – lovos yra, dušas yra, McDonalds pirmame aukšte yra – ko dar gali reikėti Pasidedame daiktus, lengvai užkandame ir einame apžiūrėti Rygos. Rygoje muziejų naktis vyko pilnu pajėgumu. Visur minios žmonių, kilometrinės, rodos visai nejudančios eilės prie muziejų. Pasivaikščiojame, susitinkame su Aurimu, priparkuojame Andrių žiūrėti futbolą ir traukiame ilsėtis, vis tik ryt reikės jėgų. Gyvenimas virš McDonalds turi savų privalumų – galime pasimėgauti skaniais ledais prieš eidami miegoti.
Sekmadienis. Rytas 6:00. Dar norisi miego, bet jau reikia keltis, taisytis pusryčius, kad spėčiau juos suvirškinti iki starto. Virtuvėje jau yra pusryčiaujančių žmonių, todėl vienišas nesijaučiu. Išsiverdu ir suvalgau angliavandenį košę, pasitaisau kavos ir einu žadinti kambariokų. Visi nepatenkinti, kad per anksti verčiu iš lovų, būnu du kartus pasiunčiamas kažkur 😉 Nepaisant to, visi pradeda bruzdėti ir judintis. Jiems tai ką, iš mūsų keturių tik man vienam reikės 8:30 stoti prie starto linijos. Andrius nestartuoja dėl ligos, o merginų startas dar tik už kelių valandų. Todėl jie visai nesupranta, ko čia aš taip anksti pradėjau bruzdėti Ateina Donatas, prisisegam numerius, pasiimam būtiniausius daiktus ir dviese patraukiame į starto vietą, kur mūsų jau laukia Egidijus su Tautvydu. Laiko iki starto – nedaug. Sveikinamės, ruošiamės startui. Nusprendžiu dar nubėgti į tualetą, kad nereiktų papildomo balasto nešti ir suprantu, jog reikėjo apie tai pagalvoti anksčiau. Eilė gal 20 žmonių. Stoviu, matau laikrodį, skaičiuojantį paskutines minutes, paskui sekundes, bet spėju į gardą atbėgti likus 10 sekundžių. Iš boksų startuoti nereikėjo
Trīs, divi, viens, sāciet taip nuskambėjo startas. Minia pradeda bruzdėti, judėti po truputį ir, neprabėgus nei dviems minutėms, kertu starto atžymą. Bėgti pradedu lengvai, žmonių daug, kelią reikia rinktis, beveik ištisinis kamštis. Skubėti nėra kur – prieš akis dar 21 km. Po kelių minučių minia šiek tiek išsiskirsto.Bėgti tampa laisviau, nors atsipalaiduoti negalima, nes turi nuolat kažką lenkti arba kažkas lenkia tave. Neužilgo pribėgu pirmą vandens punktą, kuris turėtų būti trečiame kilometre. Pasiimu vandens ir susizgrimbu, kad Endomondo man nieko nepasakoja į ausį. Visiškai nesiorientuoju, nei kokiu greičiu bėgu, nei kokį atstumą jau nubėgau. Bandau orientuotis pagal pace makerius su balionėliais. Aplenkiu balionėlius su laiku 2:15 pusei maratono ir bandau susirasti 2 valandų žalią balionėlį. Bėgame per senamiestį. Pagal galimybes stengiuosi pasigrožėti aplinkiniais vaizdais: pastatais, skulptūromis ir kitais dalykais, kuriais garsėja Ryga. Ant tilto susimojuojame su palaikymo komanda, prasilenkiame su jau apsisukusiu ir bėgančiu priešais Aurimu. Nors ir dairiausi, bet Egidijaus ir Donato nepamačiau. Ant tilto apsisukame, vėl vanduo. Truputį toliau – pora berniukų ~ 12-14 metų būgnais kala neblogą ritmą. Bėgu greičiu, kuris man atrodo patogus. Stebiu pulsą. Rodos viskas tvarkoje, tik neturiu nei menkiausio supratimo, kokiu greičiu bėgu Maždaug 8 km smegenys pradeda veikti teisingai ir sugalvoju, kaip pasimatuoti greitį. Susirandu kilometro atžymą, nuspaudžiu ant laikrodžio LAP mygtuką ir tą patį padarau po kilometro. Matau, kad atkarpą, t.y. kilometrą įveikiau per 5:39. Ne stebuklas, bet maždaug taip ir reikia. Tą patį stengiuosi daryti kiekviename kilometre. Dabar jau turiu kaip pasimatuoti greitį
Prabėgus 9 km įkalu geliuką, atsigeriu vandens ir truputį padidinu tempą. Stengiuosi nepraleisti maitinimo punktų ir nuosekliai gerti vandenį. Ne po daug, kad nebūtų sunku bėgti, bet pakankamai, kad tokią karštą dieną nekiltų problemų. Ant tilto, netoli apsisukimo, pamatau savo medžiojamus 2:00:00 balionėlius
Suprantu, kad teks pasispausti, norint tilpti į užsibėžtą laiką. Didinų greitį iki 5:09 min/km. Pulsas kyla aukštyn, komfortiškas bėgimas baigiasi. Prasideda sunkioji dalis. Už dviejų km pasiveju balionėlius, bet iškyla kita problema -paskutiniuose dviejuose punktuose nebelieka vandens, todėl tenka pasitenkinti apelsino skiltele. Vandens trūkumas pradeda jaustis, galvoje pradeda suktis mintys apie Egidijų. Pradedu įtarti – jis specialiai išgėrė visą vandenį, kad man mažiau liktų 😉 Nepaisant to, stengiuosi nemažinti tempo.Likus kilometrui iki finišo, stoju prie vandens. Iš maišelio išsipakuoju stiklinę, susirandu vandens, atsigeriu ir sukaupęs paskutines jėgas varau į finišą. Keletas metrų priešais – žali balionėliai su mano laiku, finišo laikrodis dar nerodo 2:00:00. Spėju pačiu laiku – finišas 1:59:14. Čipo laikas – 1:57:11. Užsibrėžtas tikslas įgyvendintas – puse maratono įveikiau trumpiau, nei per dvi valandas. Lengva nebuvo, bet neįmanoma irgi ne. Dabar svarbu neatsipalaiduoti ir toliau ruoštis Vilniaus maratonui, kur reikės bėgti dvigubai ilgesnį atstumą.
Po finišo susitinkame su kolegomis, dalinamės įspūdžiais ir, palikę Jūratę ruoštis 10 km startui, einame praustis. Nusiprausę grįžtame į veiksmo vietą, kur startui ruošiasi Akvilė ir Tautvydas, o Jūratė turėtų būti befinišuojanti. Sulaukę visų finišo, einame atstatyti jėgas makaronais ir alaus bokalu Pakuojamės daiktus. Prieš kelionę – dar po McDonalds ledų porciją. Tyli ir rami kelionė namo.
„Маевка“ arba gegužės 1 plaukimas
Nuo senų tarybinių laikų gegužės 1- oji buvo upių navigacijos sezono pradžia. Kas tik galėjo ir
turėjo noro – tai gegužės 1 – ąją dieną visada ištraukdavo savo baidarę iš garažo ar rūsio ir prie
artimos ar tolimesnės upės, vienai ar keletui dienų, su kompanija ar be – atidarydavo baidarių
sezoną.
2012 metų gegužės 1 diena. Įvykių chronologija.
9.30 Susitikimas Statoil degalinėje Pramonės gatvėje Šiauliuose
10.30 Atvykimas į Pabariukų kaimą pas Artūrą Kaminską
11.34 Baidarių nuleidimai į Kražantės upę
13.10 Burbaičių piliakalnis ir sotūs pietūs
16.40 Kražantė įteka į Dubysą, įdomaus maršruto pabaiga
18.00 Žygio pabaiga
19.40 Namai
Apie viską smulkiau: šeimomis ir dalinai „Green team“ komanda judame norėdami įveikti
Kražantės upę nuo Kukečių kaimo. Visai netoli Šiaulių, apie 37 km. Kai yra vandens, pasirodo,
mes turime puikią ir labai įdomią upę. Daug akmenų, siaura, srauni, puikūs vaizdai, geri, gražūs ir
patogūs krantai išlipti – tokia ta mūsų Kražantė. Vietiniai jau seniai svarsto kas į ką įteka: Kražantė
į Dubysą, ar Dubysa į Kražantę? Reikia pačiam viską pamatyti… Tik dabar galiu pasakyti drąsiai,
kad vistik Dubysa įteka į Kražantę. Kol nebuvo „Šiaulių jūros“, gal ir Dubysa buvo galinga upė, dar
Jekaterina Antroji norėjo ja leisti baržas iki Baltijos jūros. Buvo galinga upė. Gaila, bet dabar tai
paprastas, vieno žingsnio upelis… Bandau dabar įsivaizduoti plaukiant baržas su smėliu, anglimis
ir kitomis gėrybėmis pro Bubių bazę, atiduodant pagarbą Grantui… Manau, kad Grantas tikrai
būtų geriau įsirengęs uostą su prieplauka, tūrėtų šalia upės karčemą ir tik ką savo vaizduotėje
nusprendžiau pakeisti vardą Grantas į Kapitoną Morganą. Vis ta asociacija su viskiu…atsiprašau,
išslydo…nepamenu jo skonio …. Bet tai ištrauka iš mano gyvenimo .. iki AMBRAZŲ…
Grįžtu atgal prie upės. Du kartus kertame vandeniu MŪSŲ 62 trasą. Nors dar labai aukštas vandens
lygis, tačiau manau, kad, kertant upę, kelnės vargu ar liks sausos… Burbaičių piliakalnis palieka
labai gerą įspūdį. Sutvarkyta aplinka, visur šiukšlių dėžės, suoliukai. Čia nusprendžiame padaryti
sustojimą, išsikepti dešreles, pailsėti. Pavasario žaluma dar tik pradėta skleistis. Matomumas labai
geras ir nuo piliakalnio ir plaukiant upe. Sakoma dar po kelių savaičių, kada žydi ievos, Dubysos
krantai ypač nuostabūs ir nepakartojami. Ievų žydėjimą gerai pamenu plaukiant Virvytės upe prieš
15 metų.
Jau įplaukus į Dubysą, vanduo pasidaro ramus, srovė sulėtėja, pasidaro nuobodoka, nes reikia
tik irkluoti. Mūsų ramų irklavimą paįvairina sodybos. Paskutinė užtvanka ir… nusprogęs bebras.
Plaukiant Dubysa jaučiama civilizacija. Labai daug naujų sodybų. Kažkur netoliese dar vis vyksta
statybos, kitur jau laukia turistų, tačiau baidarių sezonas dar neprasidėjo, visos pavėsinės ir
stovyklos dar tuščios. Pamatome iškabą – Pabariukai jau su džiaugsmu, nes vaikams jau pabodo
plaukti. Dvyniai plaukė pirmą kartą ir atlaike plaukimą visu 100 procentu. Vienam buvo įdomūs
akmeniukai, kitai – rami upė. „Didysis pasidalinimas“ įvyko ir čia.
Paskutinis plaukimo akordas – maudynės. Nors dar vanduo ir nėra labai šiltas, bet ir nėra šaltas.
Dėl to dabar tiksliai žinau pirmo išsimaudymo šiemet datą. Be to, pirmą kartą buvo pademonstruota
Greenone vėliava. Pirmas krikštas…
Kam įdomu, įdedu baidarių nuomos puslapį www.pabariukai.lt. Asta, manau, mielai su Jumis
pabendraus ir pasiūlys daug maršrutų.
Žemaitijos taurė. Klaipėda. S-Sporto taurės 6 etapas.
Pavadinimas „Žemaitijos taurė“ skamba labai gražiai, bet aš ją vis dar vadinu „Grybų taure“.
Kažkada atsiradusios smagios mūsų, t.y. grybų varžybos, dabar tapo jau tarpmiestinėmis: Klaipėda. Telšiai, Šiauliai. Augame ( gal ir kitos šalys prisijungs?…), o gal ir ne, žiūrint rezultatus.
Vieningai susirenkame maždaug 9 val ryte, sėdame į autobusiuką, ir 5 tikri „Green team“ nariai, du kandidatai, viso 7 sportinikai judame į Klaipėdą. Oras vasariškas, trumpa apranga ištraukta iš spintos, net pasiėmiau trumpikes (gal jūroje teks išsimaudyti). Starto vietą randame greitai, o ir pati kelionė buvo maloni ir greita. Gvidas puikus vairuotojas, o dar ir žinia kad atgal nereikės sėdėti už vairo jau savaime nuteikia labai optimistiškai. Trąsa mums visiškai nežinoma, bet, prisiminus 2011 metus, nemanome, kad bus sunku ir šiemet. Tai ir buvo klaida.
Dar prieš startą, apšilimui, numyniau kokius 3 km į prekį, ir viskas man tapo aišku: trąsa sunki, pavojinga, techniška ir ilga. Starte išklausiau instrukcijų, sužinau, kad reikės minti 2 ratus, matau paskutinį kartą prieš startą savo komandos draugus ir išgirstu žodį „ Startas“. Pirmyn. Už 100 metrų jau pirmas „zavalas“, po pirmų 500 metrų jau visi judame vienas paskui kitą, aplenkti kažką tampa sudėtinga, o dar nelabai žinai trąsą. Visi lipa per galvas, aš nusprendžiu būti ramus, ir kaip visada likti džentelmenu trąsoje. Už kokio 1 km nuo starto prasideda grupiniai kritimai ir judėti į priekį sunku. Smėlyne nusprendžiu nukristi ir aš. Visi tai visi, ką jau čia… Paskui nebus net apie ką pasigirti. Pamečiau gertuvę, bet ačiū mergaitei, kuri padave man gertuvę atgal. Tikrai nebūčiau baigęs trąsos be vandens. Pirmi kilometrai sunkūs, bet jau lengviau minti, atsirado tarpai tarp dviratininkų, galima pradėti po truputi lenkti. Sutinku Audrių, jis taip žvaliai mane aplenkė po starto, paminu jam už nugaros, pakalbinu.Užtenk čia tu kalbų, reikia lenkti. Audrius pažada mane pasivyti. Lauksiu. Vėl lengvai minu ir sutinku Raimondą iš S-Sporto komandos, bloga žinia man ateina iš jo lūpų, kad mes numynėm tik 7,5 km, o aš jau pradėjau svajoti apie pirmo rato pabaigą. Pakliūname į įdomią situaciją: prie privačių namų trąsa pasuka staigiai į kairę, mes kažkodėl lekiame tiesiai. Matau teisėją, rašantį mūsų numerius, suprantu kertame dalį trąsos. Ilgai nesvarsčiau, atvažiavau čia ne tam, kad kampus kirsti, ir gauti diskvalifikaciją, apsisukau atgal, ir įveikiau tą kilpą. Dabar rašant net malonu už savo poelgį. Likau lyg ir vienas , bet už nugaros atsirado naujas partneris-Lukas iš Klaipėdos. Jaunas vaikinukas, dviratininkas, beveik visą laiką iki pirmo rato pabaigos buvo šalia manęs. Pasikalbėjom, prajuokino jo nedrąsus spėjimas, kad galbūt mes dabar esame pirmi ir kažin kokie bus prizai lyderiams. Nežinau Luko rezultato, bet linkiu jam tik pergalių. Mes vienas kitam tikrai padėjom. Ačiū Lukui.
Į antrą ratą išeinu visai vienas. Jau žinau trasą, turiu tikslą pasivyti saviškius. Lengviau minti vienam, čia tai faktas. Ritmas toks, kokį pats sau nustatai, niekas netrūkdo lipti į kalnus, važuoti per smėlį. Pasigaunu Laimį, būname kažkiek kartu, paskui pasigaunu visą koloną dviratininkų, kur matau Marių, Gvidą, Antaną, Mantą. Atsiranda dar paildomai jėgų. Lenkiant Marių dar užmetu jam, kad jis turėjo mano supratimu būti toliau. Iš kolonas niekas net nebando man kabintis ant rato. Vėl kuris laikas vienas, pasigaunu dar viena grandinę iš 3 dviratininkų, „sėdu ant rato“. Bet, lipant į kalną, nubyra grandinė, lieku tik su Albinu iš Plungės. Iki finišo tik kokie 2 km, smagūs kalniukai, kurjoziškas Albino kritimas ant smėlio pakelia nuotaika, kaip sakant, visos priemonės geros, norint aplenkti varžovą, paskutiniai posūkiai, ir jau pro krūmus matau vasaros estradą. Finišas galėjo būti ir ramesnis, bet Albinas neleido prarasti budrumo. Sprintas buvo įspūdingas, ir tik puse rato neleidau aplenkti savęs. Draugiškai paspaudėm vienas kitam rankas po finišo.
Išvados:
Trąsa buvo tikrai nelengva ir labai jautėsi treniruočių trukūmas, tiksliau km trukūmas. Lyderiams praloštas beveik pusvalandis, nieko tokio, tiesiog jie skuba gyventi. Aplenkti pagrindiniai mano konkurentai: Marius, Gvidas, Antanas. Nesugebėjau pasivyti Aurimo. Mūsų komandos narį Egidijų jau aplenkiau vien tik todėl, kad nuvažiavau į varžybas. Malonu vėl buvo trąsoje pamatyti Audrių. Jam tikrai buvo sunku. Dviratis atlaikė pirmus išbandymus puikiai. Jaučiau maisto trukūmą trąsoje, reikėjo pasiimti geliuką, ir daugiau gėrimo. Vandens trukūmus jau grįžtant namo teko atstatyti alumi. Gyvenimas vėl tapo spalvingesnis, kalbų tik padaugėjo, varžybų grafikas sudėliotas toli į priekį…
Linkiu ir sau ir kitiems gerų rezultatų. Va………….
Jono Vileišio taurė. 4-5 S-Sporto taurės etapas
Antros dienos varžybų ilgojoje trąsoje, maždaug po valandos bėgimo, o tiksliau tarp 7ir 9 kontrolinių punktų, supratau vieną dalyką, kad šalia Vileišio pavardės, per brukšnelį, kitais metais gali atsirasti ir mano pavardė… Bet gal pradėsiu iš pradžių.
Linartų miškas. Pirma diena. Starto laikas 16.19. Miškais jau laksto mažiausiai 200 sportininkų, ir aš rrimtai nusiteikęs stoviu prie starto vartų, nors neturiu nė žalio supratimo, ką reikia daryti. Stebiu kitus. Matau, kaip pasiima lapelį su legendomis, išeina prie žemelapio, įsideda į specialų dėklą ant rankos, tokio aš dar savo sportinės įrangos arsenale neturiu, pasidaro neramu, kur tą lapelį reikės kišti? Stebiu toliau. Atsiranda paprastas metodas su lipnia juosta prisiklijuoti legendą prie rankovės, ką aš sėkmingai ir darau. Pirmą dieną nusprendžiau pataupyti juostos ir rezultatas – jau po pirmų punktų lapelis atsiklijuoja, bet vis dar laikosi viena puse. Antrą dieną lipnios juostos netaupiau. Pasigendu turistinio žemėlapio su lankytinom vietom. Keista, o čia tikrai yra ką pažiūreti. Matyt orientacininkai nelabai žiūri į šonus, o man smagu ir pasižvalgyti. Ramu tik dėl vieno, kažkur už starto linijos manęs laukia Egidijus ir Giedrė. Giedrėi – labai didėlis AČIŪ už pirmą dieną. Ką ten už pirmą dieną – ačiū už viską.. Bėgimas nebuvo labai sunkus, pulso vidurkis 146, pasitarimai prie punktų, pasikalbejimai bėgant, varžovų, aplenkiančiu mus, žvilgsniai ir šypsenos finiše. Smagu buvo kada radom visiems 33 punktą… jis buvo duobėje, o ieškančių aplink buvo nemažai, o Giedrės pergalės šūkis „Radau“ be konkretaus adresato visų buvo suprastas kad skirtas jam asmeniškai. Finišavome per 1 val 07 min ir 33 sek. Man tai neblogas laikas, bet vis vien likau paskutinis. Planuoju aplenkti bent kelis antra diena.
Pageluvio miškas. Antra diena. Starto laikas 11.25. Egidijus liko ištikimas man. Bėgam kartu, distancija ilga – 7.7 km. Prasidėjo kalnai. Prasibėgimai, slapti punktai, duobės, miškas, tvoros, šakos, laukai, pelkės, balti arkliai… Jėgų užteko tik pirmiems 5 punktams. Paskui prasidėjo turistavimas. Pastebėjome daug varlių, einančių savais keliais, bet buvo ir tokių susikabinusių, viena ant kitos. Taip panašiai galėjom ir mes atrodyti kitiems iš šalies. Ir nors tikrai ilgai stoviniavome, tačiau nelabai pavykdavo rasti punktus iš pirmo, ir iš antro karto. Jau kada reikėjo rasti 9 punktą, tada ir atėjo paskutinioji. Nerijus išgelbėjo mus ir parode žemėlapyje tašką, kuriame esame, teko atgal sukti. Vienas džiugus balsas su žodžiais „Radau“ vėl nuskambėjo iš Giedrės lūpų. Tik šį kartą ne punktas buvo rastas, o mes. Girdėjome, kad jau prasidėjo apdovanuojimai, o mes dar vis bėgame. Bėgame, kažko ieškome. Vis dar renkame 16,17,18, 19, 20 punktus. Finišavau vienas, ramiai, tyliai, be ovacijų. Apsidžiaugė tik mano vaikai, tėtį pamatę. Apdovanuojimų pakylą jau nurinkinėjo.
Toks šlapias turbūt dar nesu buvęs. Egida po finišo atidarė maudymosį sezoną, aš tik įbridau ir apsiprausiau. Atvirai sakau, buvo šalta. O aplink jau buvo girdėti pirmos perkūnijos garsai. Laikas 2 val 05 min ir 22 sek. Surinkti visi punktai, atiduotos visos jėgos. Aplenkti nepavyko nieko, likau paskutinis. Bendroje iskaitoje 11 tarp 15 startavusiu, bet būsiu sąžiningas, jie nestartavo antrą dieną.
Keistas jausmas, tačiau supratau, kad ne dviračiai ,kaip visi teigia, yra arklių sportas, nes bėgdamas miške mačiau pasagų pėdsakus. Retorinis klausimas: gal su pasagomis lengviau bėgti? Gaila tik karčius nusikirpau….
Grįžęs namo, iš smalsumo, nepatingėjau rasti wikipedijoje kas tas toks Jonas Vileišis, dėl kurio aš čia taip prakaitavau. http://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Vilei%C5%A1is Dydis vyras pasirodo buvo, tikrai su orientacija yra daug nuveikęs Lietuvai. Aš tame miške buvau visai be orientacijos, niekas nežino gal Tėvynei ką nors duosiu ateityje (jau daviau, tris vaikus).
Labiausiai ačiū Egidijui – už pasiaukojimą, draugiškumą, klaidinimą, optimizmą ir buvimą kartu. AČIŪ.
Visai vakare užsidėsiu Mocarto kūrinį „Requiem“ visoms per dvi dienas orientacininku sutryptoms žibutems atminti……Pavasaris atėjo.
Pirmasis Vilniaus pusmaratonis
Pirmasis Vilniaus pusmaratonis buvo trečiasis kartas mano gyvenime, kai nubėgau šią distanciją. Norėjosi prieš Rygos bėgimą dar kur nors „atsižymėti“, planavau registruotis Į Druskininkus gegužės pradžioje, bet ne toks jau mažas atstumas ir kompanijos nebuvimas privertė apsigalvoti. Kai Marius pasakė apie bėgimą Vingio parke, daug galvos nesukęs, užsiregistravau . Dar ir sūnų (jam nežinant) užrašiau į 5 km distanciją. Deja, tėvo spaudimas nesuveikė ir Ignas bėgiku kol kas netapo…
Šeštadienio rytas išaušo ūkanotas, tačiau krintantis rūkas žadėjo gražią pavasario dieną. Prisiminus, kad dar savaitės pradžioje norėjosi rengtis vos ne žieminiais rūbais, toks oro pokytis atrodė kaip visus bėgimo entuziastus remiantis ženklas iš kažkur aukščiau. Ryto prieš bėgimą rutina įprasta: košė pusryčiams, kava pakeliui, keli apsilankymai WC (įskaitant tradicinę eilutę prieš startą).
STARTAS. Pasimokęs iš ankstesnių bėgimų, kai prie starto stodavau vėlai, atsidurdavau arčiau bėgikų minios galo ir todėl starto liniją kirsdavau gal po poros minučių po startinio pistoleto šūvio, šį kartą atsistojau netoli priekio. Į pirmą eilę lysti neleido sveikas protas, tačiau galima sakyti, kad startavau kartu su „elitu“J. (Vėliau paaaiškėjo, kad vienintelis teigiamas tokios taktikos rezultatas buvo tai, kad vakare per žinias akimirką parodė ir mano feisą). Nors žinojau, kad po starto nereikia „rautis“ ir ramiai leidau norintiems mane lenkti (tokių buvo nemažai), vis dėlto aplinka padarė savo ir pirmąjį kilometrą, atsižvelgiant į mano pasiruošimą, nubėgau per daug greitai. Nors vėliau ir sulėtinau, labai geras tempas laikėsi iki 7 km, net pradėjau galvoti, gal pagerinsiu savo PB, bet… apie 15 km „sėdau“. Štai ką reiškia kai treniruočių metu retai kada nubėgu daugiau kaip 11 km. Reikėtų bent kartą per savaitę pasiekti 15 km ribą.
Artėjant finišui iš kažkur dar atsirado jėgų, aplenkiau porą išsekusių jaunuolių, bet „išlipti“ iš 2 val. nepavyko. Finišo tiesiojoje pradėjom lenktyniauti su tokiu „dėde“. Galėjau akimirką būti už jį greitesnis, bet, pamatęs, kad konkurentas vyresnis (vėliau paaiškėjo, kad jis iš V60 grupės) užleidau jam liniją. Gal ir man kada taip pasiseks? Po finišo Endomondo rodė, kad įveikiau tik 20.7 km, bet tikiuosi organizatoriai tiksliau išmatavo trasos ilgį. Keistai būčiau atrodęs žiūrovams, jei už linijos būčiau nubėgęs tolyn iki pusmaratonio pabaigos pagal Endomondo.
Kas toliau? Finišuotojo medalis ant kaklo (turiu pasakyti, kad kol kas man tai nebloga motyvacinė priemonė), foto atminčiai, nesėkminga dušo paieška ir – namo. Susitiksim Rygoje po mėnesio!
Sako ir Vileišio taurė 2012
Na ka, pradėjau ir aš 2012 m. varžybų sezono atidarymą :). Dėl nelabai pateisinamų priežasčių jau praleidau Šiaulių miesto slidinėjimo čempionatą ir Nuotykius aplink rėkyvą, todėl nedalyvauti Sako taurėje neturėjau teisės :))) Varžybos vyko balandžio 14 d. Paraudžių miške. 4,2 km orientavimosi trasą bėgte įveikiau per 1:20 val. Ilgokai… bet tiesa pasakius labai ir neskubėjau, vienintelis tikslas buvo nepasiklysti Finiše laukė nauja Green team gerbėja Birutė su krepšeliu, pilnu alaus, sūrio, dešrelių, saldainių, bandelių….. Tas krepšelis iš tikro laukė iš miško parminančių vyrų: Andriaus ir Mariaus, bet kadangi jie žiauriai vėlavo gryžti iš trasos, krepšelis buvo perduotas mano globai ir šiek tiek patuštėjo iki sugryžo kiti Green team komandos nariai :))))
Ši savaitgalį įvyko 4 ir 5 S-Sporto taurės etapai – dviejų dienų orientavimosi varžybos bėgte „Jono Vileišio taurė“. Vienintelis blogis, tai kad šiose varžybose nebuvo palengvintos B grupės, todėl teko registruotis į elito grupę. Pirmos dienos trasa labai negąsdino – 5,3 km, baugino antra diena – 7,7 km ir 2 val kontrolinis laikas :). Bet žvilgt ir ką matau – ogi mano ir vyrų 40 trasos vienodos – ir iš karto mintis – komandos narys Andrius :)) Prikalbinau Andrių užsiregistruoti su mintim kad statuosim, palauksim vienas kito ir draugiškai prabėgsim trasą. Jaučiausi viską idealiai išmąsčiusi, bet pasirodo starto protokolai ir matau, jog mano ir Andriaus startai skiriasi daugiau nei per valandą. Ech… na ka padarysi, neišdegė, startavau viena surinkau visus 17 punktų per 1:29 val. Orientavimosi prasme galiu pati save pagirti :), tik bėgimo prasme buvo sunku: visą 1:29 val bėgau su vidutiniu 160 pulsu, tas mane žiauriai pakirto
ir draugas Polaras labai supyko
Vakare nebeturėjau nė kruopelės jėgų. Ryte atsikėlus jėgų vis dar nebuvo, todėl nusprendžiau antros dienos varžybas praleisti, su pasiteisinimu „O kam man to reikia“ kitaip sakant, kam taip kankintis
Supratau kad man tik treniruotis treniruotis ir dar kartą treniruotis, o tik po to į varžybas registruotis
Kai buvome žmonėmis…
Priskirsiu šiuos savo apsimąstymus prie kelionių kategorijos, nors turbūt turėtu būti priešistorė ar Uncategorized (bet, ši negražiai skamba)
Kartais kaip ir visiems tenka pasėdėti darbe… Lauke saulutė, pro dideli langą matau pravažiuojančius dviratininkus, praeinančius žvejus maniakus ir kito gyvio tipelius apipelėjusius iš po žiemos miego ir išlindusius pradžiūti.
O aš pelėju… pasižadėjęs po darbų paimti Salduvės parką…
Pelėdamas prisiminiau tuos senus laikus, kai buvome žmonėmis, kai išgerdavom daugiau nei numindavom, kai nebuvo svarbu dviračio svoris, minimo greitis, kiekis, kontaktiniai batai, treniruočių skaičius ir kalorijų kiekis. Prieš Lietuvos MTB maratono etapą nebijodavom išgerti alaus, po nebijodavom supešti cigarą. Ir Polar’as mums draugu nebuvo
Kelis sezonus puikiai susikoncentruodavome i aktyves keliones dviračiais.
Pirmoji mūsų išvyka buvo 2008 m rugpjūčio 1 d. (jei šlubuoja atmintis ar kažką nusipaistau, tai tikrai nepykit, bus gražiau )
Tikslas : Butingė – Nida (nuo rubežiaus iki rubežiaus) Maršruto aprašą galite rasti interneto platybėse, kas dar neišbandėte Lietuvos laukinio pajūrio, tikrai rekomenduoju
Atrodėm jauni, gražūs ir laimingi

Pirmi 110 maratono metrų
Prasideda viskas labai nekaltai.
Pirmadienis. Antra Velyku diena. Saulėtas rytas, pakelia nuotaika sportui.
Apsiprendžiu bėgti, Mariaus vadinama „Baze“. Po keleta skambučiu telefonu, suprantu 15 – 20 km. distancijai bendraminčių šiandiena nebus.
Popietų išjudu iš namų, Vovieriškių link. Tikslas 20 km., 145 pulsu. Pirmi žingsniai ir pulsas šokteli iki 160, prisimenu draugų patarimus ne greitis, o pulsas svarbu, lėtinu tempa iki 140.
5 km. netoli Kupriai, su malonumu numetų į griovį pusę gertuves – paskaičiuoju, kad grįžtant bus reikalingas 0,5 vandens pasipildymas.
10 km. pasikeliu pulsa iki 150, nes kitaip darosi šaltą. Prabegu Kuprius, toliau ramiai risnoju vieškeliu link Gilaičių. Greitis 6 min/km. Stebėdamas parbundančią gamtą, čiulbančius paukščius ir pasinerdamas i ošiančią medžių tylą sugalvoju pačia kvailiausią mintį kuri tik galėjo „šauti“ į galvą. Prabėgti 30 km., arba kitaip pasakius tik 15 km. i vieną pusę.
Toliau bėgasi labai lengvai, pulso stengiuosi neviršyti, nors pagunda didžiulė. Pasineriu į apmastymus apie viską.
13 km nedideliame griovyje sustoju, atsikratyti suvirškinto maisto ……
15 km. Sąnkriža, į dešinę Kužiai 5 km., į kairę Gilaičiai 1 km. Pasuku į kairę link Gilaičių, už autobusu stoteles pakeliu rankas. Žyma Endomondo 15 km prabegta. Apsisuku atgal.
Po 15 km. atsigręžes suprantu, kad viskas pasikeite, dabar kovosiu ne tik fiziškai, bet ir psichologiskai. Protas prieš mane. Saule, geras oras, nuostabi gamta staiga kažkur pradingsta, prasideda tikra kova. Kova iveikti 30 km.
Fiziškai: nestipriai skauda kelio sanariai ir jų raiščiai, jaučiu kur yra čiurnų raiščiai, pedos pradeda jausti kiekvieną vieškelio akmenuką. Burnoje sausa, suprantu, kad 15 km be vandens. Nugara idiali, del jos labiausiai bijojau.
Psichologiškai: pasinerių į pojučius kur kas skauda ir vis dažniau sukasi mintis, sustoti arba kuri laika paėjeti. Minčiu srautas galutinai tampa pesimistinis……….
17 km. Pamojuoju žmonėms dirbantiems darže, viena močiutė pranašiškai užsiima už galvos, lyg žinodama, kas toliau manęs laukia ….
20 km. Jei esi optimistas ir būk, tik niekada nežiurėk kiek nubėgai km, nes po to tampi pesimstu. Pasižiurių i telefona, kiek km. nubėgau, tikėdamas pamatyti 25 km, pamatau vos 20 km ir visas optimizmas pasilieka už nugaros.
Link 25 km. Pati sunkiausia atkarpa. Stipriai pradeda skaudėti kelio snariai ir jų raiščiai. Nuo skausmo vaduojosi pasilengdamas i prieki, tokiu budu apsikrauna labiau nugara. Mintis stengiuosi nukreipti pozityviai, tam reikia vis daugiau pastangų.
Susitelkiu i gertuve gulinčia griovyje, kurioje liko 0,5 litro Maxim elektrolito. Begdamas link gailiuosi, kad tiek mažai pasilieku ir tokią silpna koncentracija pasidariau. Kilometrai link gertuves virsta tikrais dykumos km. Dairausi griovio su gertuve ir be perstojo galvoju, kas bus jei griovyje nebus gertuves ……..
Pagaliau, ta atgaiva. Po pirmo gurkšnio susiplanuoju pataupyti skyščius ir gerti pamažu. Deja, po antro gurkšnio išgeriu viską iki paskutinio lašo.
25 km., link 30 km. Atsigėrus skysčiu greitis pakyla, bet kelio snariai ir jų raiščiai neleidžia bėgti greičiau. Psicholgiškai lengviau, matau tikslo pabaiga, liko 5 km. Pulsas lieka ištikimas 150.
Voveriškes, liko visai nebedaug. Pasižiuriu i laika ir atstumą. Realu suspėti i 3 valandas, bet tam reikia padidinti tempą. Pamiršes „bazines“ treniruotes užduotį pradedu spurtuoti, jei prabegsiu 5 min/km, spesiu.
Po 300 m. spurto, protas visu balsu pradeda rėkti, kvalį čia tau ne varžybos, bėk lečiau. Lieka tik paklusti.
Begimas virsta greitu ėjimu, bent aš taip vadinu 7 min/km., psichologiškai begalo sunku, per kelių sanarių skausmus darausi apatiškas šunims, kurie bando krimstelti mano koją. Vizualizuoju savo tikslą – stadiono skersinis ir 30 km.
Šalia bėga pesimistines mintys nuolatos kartodamos; kam tau tas skersinis, tiesiog dabar sustok. Prisimenų žiedų valdovą ir žiedo nešėją, nusprendžiu, kad man gerokai sunkiau.
Paskutinis kilometras arba pirmi metrai.
Pasak Igno S – tikras maratonas prasideda nuo 30 km. Įbegu į Šiaulius, be perstojo žiūriu į tirpstančius metrus mano telefone. Išsuku iš asfalto ant žoles, nukirsdamas kampą ir suprantu, kad kelio sanarių raiščiai tuojaus visiškai atsisakys. Kiekvienas nelygumas, sustinkamas su didžiuliu skausmu.
Pagaliau stadionas, matau skersinį. Deja kilometrai dar nerodo 30 km., suprantu, kad prieš sustodamas turėsiu apibėgti aplink stadioną. Protas vos nespjauna į visą tai, bet mintis, kad viskas bus veltui suteikia papildomų jegų. Stadione vaikai žaidžia futbola, jų emocijų garsai lyg aidas pasiekia mane, bėgdamas žiuriu tik į vieną tašką. Žinomą, į skersinį.
Finišas. Pagaliau finišuoju ir prabėgu pirmus 110 maratono metrų. Šypsena ir nugalėtojo jausmas savaime atsiranda, kitus pojučius sudetinga perteikti. Tiesiog nugalėjau save.
Pakabu ant skersinio ir lėtai pareinu namo.
Namuose dingsta 1 litras vandens, trejetas kivių, bananas ir dar keletas angliavandenių kurie pasimaišė man po ranka. Vaisiai greičiausiai atiduoda fruktoze. Tikrai, Iškarto šviesiau.
Raumenys atvesta ir prasideda nežmoniškas raumenų skausmas, panašus i mešlungi, bet tik eina per visą kūną. Darau tempimus, bet niekas nepasikeičia. Tik labai karštam duše skausmas nuslūgsta, po 20 min. kūnas atsipalaiduoja.
Žmonai nedrasiai primenu ryte duotą pažadą. Tai gal pasivaikčioti einam …….
Sunkūs buvo pirmieji 110 metrų, reikės daug kantrybes, kol galesiu bėgti pilna maratoną, arba kitaip tariant tuos pirmus 12300 maratono metrų.
Sezonas 2012. Antras etapas. Adventure race aplink Rėkyvą
Pagrindinis pasirengimas varžyboms tai apsispręsti – bėgti ar minti dviračiu. Čia kaip kine „ kas
kietesnis slidininkas ar snieglentininkas ?“. Registracija jau buvo besibaigianti, kai sau tvirtai
pasakiau – bėgsiu. Minant dviračiu prieš du metus aplink Rėkyvą jau žinojau, kas manęs ten gali
laukti, o bėgant – ne, dar tokios patirties nebuvo. Vieną gražų rudens savaitgalį buvome apibėgę
Rėkyvą, truputį pasiklydome, bet, bendrai paėmus, bėgimas nelabai baugino.
Iš vakaro Vilius įdėjo i Facebook‘ą nuotraukas iš trasos. Trumpai pasakysiu – šlapia, net labai
šlapia. Bet ryte jau tų nuotraukų neradau, Viliaus ir Donato tandemas naktį nusprendė negąsdinti
svečių iš svetur, paliko tik starto ir paskutinio tiltelio nuotraukas. Teisingas sprendimas.
Startinio jaudulio jokio, šį kartą jokių tikslų, dalyvių tikrai nemažai (koks 170). Bėgikų labai daug.
Dabar tik klausimas kas bus greitesni – dviratininkai ar bėgikai? Atsakymą aš jau galiu pasakyti
prieš startą – šį kartą stipresni ir vėl bus bėgikai. Truputį jaučiu pranašumą prieš dviratininkus. Net
ir įvykus konfliktui (pavyzdžiui, drakė….), mūsų daugiau. Nugalėsim.
Startas duotas ir mūsų komanda draugiškai laikomės vienas kito, bėgame lengvai. Komandą sudaro
Marius, Aurimas, Rolandas, Alvidas (pirmas rimtas startas sportiniame gyvenime ) ir aš. Pulsas
155-165 kartų per minutę, bėgam takeliu, sausa ir šilta. Juokeliai, pašnekesiai bėgant plentu, bet,
nusukus nuo plento, grupelė tampa virtine ir jau daugiau laiko ir dėmesio skiriame trasai, kur reikia
pasirinkti teisingą kelią, kupstą, balą. Bėgti nėra sunku, oras puikus, juolab, kad žinome Egidijaus
ir Audriaus įrengtą maitinimo punktą ir reikia būti puikios nuotaikos, plius dar laukia keletas foto
sesijų. Vaikinai laukia naujame Rėkyvos pliaže, kur laiko veltui neleido. Spėjo pamatyti skęstantį ir
patį save gelbėjantį žmogelį. Net buvo iškviesti gelbėtojai, bet drąsuolis arba nuopeza į krantą išlipo
pats. Va. Tik buvo dingęs iš akiračio du kartus. Egidijus buvo nusprendęs, kad žmogelis jam rūpi
labiau nei jis pats sau. Aišku mes apie tai sužinome tik po finišo.
Atkarpa, kur stovėjo Audrius su fotoaparatu ir mano ilgais botais buvo tikrai viena iš šlapiausių
tame krante. Bet juk tikrai nieko blogo atgaivinti kojas šaltame vandenyje, o dar ir paduota gertuvė
su energetiniu gėrimų pridavė jėgų (Maxim visagalis…..). Aurimas kažkur toli priekyje, Rolandas
paliko mus nubėgdamas paskui gražias sportininkes, Ainę ir Gabrielę, o Alvidas dar vis sunkiai
kvėpuoja į nugarą, bet greitai mes liekame dviese. Matome bėgančius priekyje, jaučiame bėgančius
už mūsų. Malonumas, gamta, o dar ir pavasaris…( malka ant malkos lipa)…- burna pati juokiasi.
Malonu, kad kažkur trasoje mano oponentu buvo dar ir Rolandas Kazlas…Prisijuokėm…
Sunkiausi kilometrai prieš finišą – ne todėl, kad jau pavargome, o todėl, kad labai šlapia ir kojos
sminga į durpes. Visą laiką bėgi vandenyje iki čiurnų. Kodėl aš ne šventasis ir negaliu eiti
vandeniu? Kojos būtų sausos ir aš būčiau greitesnis… Likus 1,5 km, pamatome einantį tarp medžių
mėlyną briedį – Rolandą, gimsta gyvuliškas instinktas – aplenkti, po to pamatome dar du bėgikus,
juos įveikiame gudrumu ir žavia šypsena, paskui medinis tiltelis ir finišas. Pirmiausia, ką pamatau,
tai dviratininkus, kurie jau finišavo. Mano laikas apie 1 val. 40 min, trasos ilgis – 16 km, Mariaus
trasos ilgis – 14,5 km. Norint aplenkti dviratininkus, reikia tilpti į 1 val. 20 min. Džiugu dar ir todėl,
kad bendroje įskaitoje laimėjo bėgikai…Viliaus laikas 57 min. Cha Cha Cha….
2012 sezonas. Marius. Pradžia
Na ką sezonas prasidėjo. Varžybų organizatoriai paskelbė čempionatų, taurių ir turnyrų datas. Pats laikas (o gal jau ir vėloka) susidėlioti sezono prioritetus. Išmanantys žmonės kalba, kad visur geras nebūsi, todėl reikia pasirinkti varžybas kuriuose nori būti stipriausias ir tam ruoštis. Visos kitos bus tik tarpinis tikslas pasitikrinti formą ar pasidaryti smagesnę treniruotę.
Prieš porą savaičių į kalendorių susirašiau varžybas kuriose bevelyčiau sudalyvauti. Daug. Klausimas ar visur pavyks suspėti. Kita vertus ar visur ir būtina. Juolab, kad kai kurios datos sutampa. Pabandžiau susidėlioti akcentus kur norėčiau būti geriausios formos. Trejos varžybos pakankamai gražiai išsidėstė kalendoriuje: Nordea maratonas Rygoje (bėgimas 21 km) – pavasari, Šiaulių daugiadienės (3 d. MTB varžybos) – vasara ir Vilniaus maratonas (bėgimas 42 km) rudenį. Beje dėl pastarojo – daug kas pagalvojo, kad man ne visi namie kai nusprendžiau tokį atstumą bėgti. Bet mano nuomone geriau nebaigti, negu visai nepradėti. Manau, kad nuoširdžiai ir kryptingai ruošiantis visai realu finišuoti per 4 – 4,5 valandos. Kokį atstumą ruošiuosi bėgti žmonai dar nesakiau :), greičiausiai irgi pagalvos, kad man jau visai … Šių trijų varžybų tarpe daug kitų kuriuose bandysiu pagal galimybes sudalyvauti. Labai noriu sudalyvauti rogainingo čempionate Molėtuose, Vilnius chalenge, Lietuvos MTB maratonų taurės etapuose, Tartu maratone ir Dviratų planuojamose 24 h MTB varžybose ne ir visuose S-Sportas taurės varžybose. Be abejo visur sudalyvauti nepavyks. Dėl per mažo treniruočių skaičiaus jau nestartavau S-Sporto slidinėjimo čempionate, Druskininkų MTB maratonas dubliuojasi su Rygos bėgimo maratonu. O kiek dar atsiras rimtų ar menkesnių priežasčių kažkur nesudalyvauti. O gal atsiras kažkas ko dar nenumatėme ir tai bus nauja, smagi patirtis. Kaip visada, jei pavyks, stengsiuosi visur važiuoti su šeima. Varžybinis turizmas visai smagi pramoga visai šeimai. Nukeliauji į vietas, kur gal šiaip ir nenuvažiuotum, pamatai nematytas vietas, susipažįsti su įdomiais žmonėmis ar aplankai senus draugus.
Taigi sezonas prasidėjo, varžybos taip pat. Beliko tik ruoštis ir dalyvauti Šį sezoną kažką aplenkti tikslo neturiu – stengsiuosi nugalėti save ir gerai praleisti laiką. Šviežius įspūdžius stengsiuosi aprašyti čia, tad sekite spaudą 😉
Iki pasimatymo varžybose ir treniruotėse.