Archive for the ‘Kelionės’ Category

Nuo senų tarybinių laikų gegužės 1- oji buvo upių navigacijos sezono pradžia. Kas tik galėjo ir
turėjo noro – tai gegužės 1 – ąją dieną visada ištraukdavo savo baidarę iš garažo ar rūsio ir prie
artimos ar tolimesnės upės, vienai ar keletui dienų, su kompanija ar be – atidarydavo baidarių
sezoną.

2012 metų gegužės 1 diena. Įvykių chronologija.

9.30 Susitikimas Statoil degalinėje Pramonės gatvėje Šiauliuose
10.30 Atvykimas į Pabariukų kaimą pas Artūrą Kaminską
11.34 Baidarių nuleidimai į Kražantės upę
13.10 Burbaičių piliakalnis ir sotūs pietūs
16.40 Kražantė įteka į Dubysą, įdomaus maršruto pabaiga
18.00 Žygio pabaiga
19.40 Namai

Apie viską smulkiau: šeimomis ir dalinai „Green team“ komanda judame norėdami įveikti
Kražantės upę nuo Kukečių kaimo. Visai netoli Šiaulių, apie 37 km. Kai yra vandens, pasirodo,
mes turime puikią ir labai įdomią upę. Daug akmenų, siaura, srauni, puikūs vaizdai, geri, gražūs ir
patogūs krantai išlipti – tokia ta mūsų Kražantė. Vietiniai jau seniai svarsto kas į ką įteka: Kražantė
į Dubysą, ar Dubysa į Kražantę? Reikia pačiam viską pamatyti… Tik dabar galiu pasakyti drąsiai,
kad vistik Dubysa įteka į Kražantę. Kol nebuvo „Šiaulių jūros“, gal ir Dubysa buvo galinga upė, dar
Jekaterina Antroji norėjo ja leisti baržas iki Baltijos jūros. Buvo galinga upė. Gaila, bet dabar tai
paprastas, vieno žingsnio upelis… Bandau dabar įsivaizduoti plaukiant baržas su smėliu, anglimis
ir kitomis gėrybėmis pro Bubių bazę, atiduodant pagarbą Grantui… Manau, kad Grantas tikrai
būtų geriau įsirengęs uostą su prieplauka, tūrėtų šalia upės karčemą ir tik ką savo vaizduotėje
nusprendžiau pakeisti vardą Grantas į Kapitoną Morganą. Vis ta asociacija su viskiu…atsiprašau,
išslydo…nepamenu jo skonio …. Bet tai ištrauka iš mano gyvenimo .. iki AMBRAZŲ…

Grįžtu atgal prie upės. Du kartus kertame vandeniu MŪSŲ 62 trasą. Nors dar labai aukštas vandens
lygis, tačiau manau, kad, kertant upę, kelnės vargu ar liks sausos… Burbaičių piliakalnis palieka
labai gerą įspūdį. Sutvarkyta aplinka, visur šiukšlių dėžės, suoliukai. Čia nusprendžiame padaryti
sustojimą, išsikepti dešreles, pailsėti. Pavasario žaluma dar tik pradėta skleistis. Matomumas labai
geras ir nuo piliakalnio ir plaukiant upe. Sakoma dar po kelių savaičių, kada žydi ievos, Dubysos
krantai ypač nuostabūs ir nepakartojami. Ievų žydėjimą gerai pamenu plaukiant Virvytės upe prieš
15 metų.

Jau įplaukus į Dubysą, vanduo pasidaro ramus, srovė sulėtėja, pasidaro nuobodoka, nes reikia
tik irkluoti. Mūsų ramų irklavimą paįvairina sodybos. Paskutinė užtvanka ir… nusprogęs bebras.
Plaukiant Dubysa jaučiama civilizacija. Labai daug naujų sodybų. Kažkur netoliese dar vis vyksta
statybos, kitur jau laukia turistų, tačiau baidarių sezonas dar neprasidėjo, visos pavėsinės ir
stovyklos dar tuščios. Pamatome iškabą – Pabariukai jau su džiaugsmu, nes vaikams jau pabodo
plaukti. Dvyniai plaukė pirmą kartą ir atlaike plaukimą visu 100 procentu. Vienam buvo įdomūs
akmeniukai, kitai – rami upė. „Didysis pasidalinimas“ įvyko ir čia.

Paskutinis plaukimo akordas – maudynės. Nors dar vanduo ir nėra labai šiltas, bet ir nėra šaltas.
Dėl to dabar tiksliai žinau pirmo išsimaudymo šiemet datą. Be to, pirmą kartą buvo pademonstruota
Greenone vėliava. Pirmas krikštas…

Kam įdomu, įdedu baidarių nuomos puslapį www.pabariukai.lt. Asta, manau, mielai su Jumis
pabendraus ir pasiūlys daug maršrutų.

Priskirsiu šiuos savo apsimąstymus prie kelionių kategorijos, nors turbūt turėtu būti priešistorė ar Uncategorized (bet, ši negražiai skamba)

Kartais kaip ir visiems tenka pasėdėti darbe… Lauke saulutė, pro dideli langą matau pravažiuojančius dviratininkus, praeinančius žvejus maniakus ir kito gyvio tipelius apipelėjusius iš po žiemos miego ir išlindusius pradžiūti.

O aš pelėju… pasižadėjęs po darbų paimti Salduvės parką…

Pelėdamas prisiminiau tuos senus laikus, kai buvome žmonėmis, kai išgerdavom daugiau nei numindavom, kai nebuvo svarbu dviračio svoris, minimo greitis, kiekis, kontaktiniai batai, treniruočių skaičius ir kalorijų kiekis. Prieš Lietuvos MTB maratono etapą nebijodavom išgerti alaus, po nebijodavom supešti cigarą. Ir Polar’as mums draugu nebuvo

Kelis sezonus puikiai susikoncentruodavome i aktyves keliones dviračiais.

Pirmoji mūsų išvyka buvo 2008 m rugpjūčio 1 d. (jei šlubuoja atmintis  ar kažką nusipaistau, tai tikrai nepykit, bus gražiau )

Tikslas : Butingė – Nida (nuo rubežiaus iki rubežiaus)  Maršruto aprašą galite rasti interneto platybėse, kas dar neišbandėte Lietuvos laukinio pajūrio, tikrai rekomenduoju

 Atrodėm jauni, gražūs ir laimingi

Per 3 dienas numynėm ~150 km ir išgėrėm XXX litrų alaus… didžiavomės tokiu žygdarbiu.

Tikslas : apminti salą. Jei atmintis neapgauna tai padarėme per vieną dieną su trupučiu … vėliau baigėsi „kuras“ kempinge :), tai teko tik rėdėti

Na ką sezonas prasidėjo. Varžybų organizatoriai paskelbė čempionatų, taurių ir turnyrų datas. Pats laikas (o gal jau ir vėloka) susidėlioti sezono prioritetus. Išmanantys žmonės kalba, kad visur geras nebūsi, todėl reikia pasirinkti varžybas kuriuose nori būti stipriausias ir tam ruoštis. Visos kitos bus tik tarpinis tikslas pasitikrinti formą ar pasidaryti smagesnę treniruotę.

Prieš porą savaičių į kalendorių susirašiau varžybas kuriose bevelyčiau sudalyvauti. Daug. Klausimas ar visur pavyks suspėti. Kita vertus ar visur ir būtina. Juolab, kad kai kurios datos sutampa. Pabandžiau susidėlioti akcentus kur norėčiau būti geriausios formos. Trejos varžybos pakankamai gražiai išsidėstė kalendoriuje: Nordea maratonas Rygoje (bėgimas 21 km) – pavasari, Šiaulių daugiadienės (3 d. MTB varžybos)  – vasara ir Vilniaus maratonas (bėgimas 42 km) rudenį. Beje dėl pastarojo – daug kas pagalvojo, kad man ne visi namie kai nusprendžiau tokį atstumą bėgti. Bet mano nuomone geriau nebaigti, negu visai nepradėti. Manau, kad nuoširdžiai ir kryptingai ruošiantis visai realu finišuoti per 4 – 4,5 valandos. Kokį atstumą ruošiuosi bėgti žmonai dar nesakiau :), greičiausiai irgi pagalvos, kad man jau visai …  Šių trijų varžybų tarpe daug kitų kuriuose bandysiu pagal galimybes sudalyvauti. Labai noriu sudalyvauti rogainingo čempionate Molėtuose, Vilnius chalenge, Lietuvos MTB maratonų taurės etapuose, Tartu maratone ir Dviratų planuojamose 24 h MTB varžybose ne ir visuose S-Sportas taurės varžybose.  Be abejo visur sudalyvauti nepavyks. Dėl per mažo treniruočių skaičiaus jau nestartavau S-Sporto slidinėjimo čempionate, Druskininkų MTB maratonas dubliuojasi su Rygos bėgimo maratonu. O kiek dar atsiras rimtų ar menkesnių priežasčių kažkur nesudalyvauti. O gal atsiras kažkas ko dar nenumatėme ir tai bus nauja, smagi patirtis. Kaip visada, jei pavyks, stengsiuosi visur važiuoti su šeima. Varžybinis turizmas visai smagi pramoga visai šeimai. Nukeliauji į vietas, kur gal šiaip ir nenuvažiuotum, pamatai nematytas vietas, susipažįsti su įdomiais žmonėmis ar aplankai senus draugus.

Taigi sezonas prasidėjo, varžybos taip pat. Beliko tik ruoštis ir dalyvauti Šį sezoną kažką aplenkti tikslo neturiu – stengsiuosi nugalėti save ir gerai praleisti laiką. Šviežius įspūdžius stengsiuosi aprašyti čia, tad sekite spaudą 😉

Iki pasimatymo varžybose ir treniruotėse.

Nors jau sausio pabaiga ir sniegą mes pamatėme tik prieš savaitę, buvo labai smagu ištraukti slides iš palėpės. Na, kaip visada, slidės rastos greitai, bet su batais buvo sunkiau. Darant eilinę tvarką, batai buvo gerai paslėpti kažkur. Atradau visai ne ten kur buvau padėjęs :))))))))))).

                    Nesulaukiant sniego Marijos žemėje, buvo nuspręsta aplankyti kaimynus skandinavus-Estiją. Nors nebuvo garantijos, kad ten yra sniego ir dviem šeimos išsiruošė į slidinėjimo rojų – Otepaa. Nelabai svarbus buvo tas sniegas, įdomiau buvo pamatyti stipriausius slidininkus viename iš pasaulio čempionato etapų metu (www.owc.ee). Estai kažkada greitai sureagavo i rusų nepasiruošimą vienam iš etapų ir jau kelinti metai labai sėkmingai praveda savo šalyje vieną iš pasaulio taurės etapų.

Jau penktadienį prasidėjo visa savaitgalinė šventė. Ilgas, apie 340 km kelias, ir nelabai kokios oro sąlygos labai prailgino kelionę, bet vis vien jau visai vakare pavyko pamatyti jaunių šuolius nuo tramplyno K90 (90 metrų, tik nežinau ar aukščio, ar tai ilgio). Šuolininkas atskrenda kaip kokia musė iš labai toli, nusileidžia, slysta-viskas taip paprasta ir lengva, bet išbandyti kažkaip nesinori. Tenka grįžti į namelį. Nameliai puikūs, su visa patalyne, pirtele, virtuve ir labai maloniai rusiškai kalbančia šeimininke ( čia, matyt, veikia principas nesvarbu tas nacionalizmas, svarbu, kad suprastu, kiek pinigų reikia sumokėti). Sulaukiau, pagaliau, Marių su šeima. Dabar tik supratau, kad prasidėjo savaitgalis.

Šeštadienį nuspręsta aplankyti miestelį, pasižiūrėti stadioną, pamatyti startus. Pirmą dieną startavo ir vyrai, ir moterys sprinto rungtyje. Stadionas puikus, labai daug žmonių su šeimomis, sirgalių su vėliavomis ir apskritai – puikus šventės jausmas. Kažkaip, prisiminus startus mūsų Šiaulių žiemos čempionatuose, supranti, kad pas mus viskas taip pat: tik trūksta kokių  4000 sirgalių, elitinių sportininkų, garsių komentatorių, kalbančių kokiomis 5 kalbomis be sustojimo, firminių palapinių su madingiausiu sporto inventoriumi, filmavimo kamerų ir, aišku, sniego. Bet mums tai nuotaikos negadina, net, sakyčiau, atvirkščiai – mes tampame estais, ir jau maloniai kalbiname vietines reklamines merginas, atsakome  savo „žavia šypsena“. Šalta, tai tik šypsena ir gali pamatyti, na dar akys. Dar suprantame, kad jau beveik mylime tą šalį ir tai liudija užrašas ant oranžinių balionų visur aplink „Ma armastad sind Estonia“. Stadionas ūžia nuo žmonių skaičiaus, verda gyvenimas, veikia vietinis radijas, kažkas startuoja, kažkas jau baigė savo pasirodymą. Kaip ir turėjo būti, laimėjo olimpiniai čempionai – Lenkija ir Šveicarija, bet vyrų finišas aplamai patiko: toks jausmas, kad ten startuoja kažkokie antžmogiai – realiai visą trasą, 1,4 km, jie dirba tik su spirtukais, galingais šuoliais ir atsispyrimais finišuoja. Na, kaip sakė mano vienas draugas, dabar laimi ne sportininkai, bet gerai parinkti tepalai. Pasigrožėjome apdovanojimais ir dabar jau atėjo laikas mums išbandyti čempionų trasą.

16 valandą vietiniu laiku buvo atidaryta žiemos trasa Tartu maratonui. Turbūt nereikia rašyti Tartu maratono istorijos, tik reikia gal paminėti, kad tai bus 41-as maratonas. Startuojame su Mariumi ir suprantame, kad mes niekada nebuvome matę tokio paruošimo trasų. Aišku yra viena – mes su laisvo stiliaus slidinėjimo slidėmis, o čia visi slidinėja klasikiniu stiliumi. Na, o kas mums…, stengėmės nesugadinti trasos ir judame į priekį, į nežinią… :)))))))). Parsideda sunkus darbas, bet smagu, kad mes ne vieni tokie, slidinėdami sutinkame įvairaus amžiaus ir lyties atstovų. Labai malonu. Tada pradedi suprast, kodėl mes beviltiškai atsiliekame nuo estų žiemos sporte – ten tai viskas natūralu ir padaryta su meile. Ir svarbiausia – masiškumas.

Vakarinė programa gal kiek mums buvo keista, nes stadionas tuščias, žmonių visiškai nebuvo tai pramogas  susiradome patys. Toks smagus nusileidimas nuo kalno su padanga… Reikia kažkiek laiko skirti ir vaikams…Tačiau ir mes, kaip vaikai, lindome į tas padangas ir, kas greičiau, leidomės į apačią. Smagumėlis. Apsilankymas vietiniame supermarkete… Ir koks vakaras be estiškų skanumynų. Ką reiškia „Viru valge“ jau žinojau, bet skoni jau buvau pamiršęs. Prisiminėm skonį ir patikrinom, kad tai tikrai vyrų valgis, dar  vėliau vakare  Marius išbandė pirtelę, bet aš jau nesulaukiau pabaigos, nes jis dar nusprendė priimti sniego vonias. Ryte tik radau kažkokios dalies išspaudą sniege. Koks tai organas? Įdomu? Man taip pat………………..

Sekmadienio ryto startai buvo nemažiau įdomūs: vyrai startavo pirmi 15 km distancijoje klasikiniu stiliumi, moterys – 10 km. Trasa padaryta sunki, labai daug kalnų, jau po to girdėjau, kad sportininkai nelabai mėgsta Otepaa trasą, nes viena iš sunkiausių. Jau antrą dieną sportininkus galima pamatyti iš labai arti, nes tai daryti leidžia trasa miške. Neradome lietuvių sportininkų, tik jau namie starto protokole radome dvi pavardes. Liūdna. Nemanau, kad būtų sunku daryti mūsų sportininkams stovyklas Estijoje, gal dar ir trenerį estą turėti. Nors estai dabar taip pat nebeturi lyderių, auga nauja karta.
Nuspręsta buvo nelaukti varžybų pabaigos, geriau pasidaryti dar viena treniruotę sau ir vaikams. Trasa eina šalia kalno su padangomis, tai mes slidinėjom, o vaikai grandė kalno sniegą. Aišku, malonumas kažkada baigiasi, tai ir mes jau 17 valandą nusprendėme palikti šia svetingą ir turtingą žiemos pramogomis vietą. Kelionė atgal taip pat netrumpa, bet vis vien nesinori palikti namelį sniege.
Mūsų vaikai gavo marškinėlius su užrašu „ pažadu atvykti kitais metais ir būti pirmas“. Smulkmena, bet maloni…. Tikrai noriu ten dar karta nuvykti. Tad, sakau, iki kitu metu Otepaa!

Trasos

Artojas