Archive for balandžio, 2012

Antros dienos varžybų ilgojoje trąsoje, maždaug po valandos bėgimo, o tiksliau tarp 7ir 9 kontrolinių punktų, supratau vieną dalyką, kad šalia Vileišio pavardės, per brukšnelį,  kitais metais gali atsirasti ir mano pavardė… Bet gal pradėsiu iš pradžių.

Linartų miškas. Pirma diena. Starto laikas 16.19. Miškais jau laksto mažiausiai 200 sportininkų, ir aš rrimtai nusiteikęs stoviu prie starto vartų, nors neturiu nė žalio supratimo, ką reikia daryti. Stebiu kitus. Matau, kaip pasiima lapelį su legendomis, išeina prie žemelapio, įsideda į specialų dėklą ant rankos, tokio aš dar savo sportinės įrangos arsenale neturiu, pasidaro neramu, kur tą lapelį reikės kišti? Stebiu toliau. Atsiranda paprastas metodas su lipnia juosta prisiklijuoti legendą prie rankovės, ką aš sėkmingai ir darau. Pirmą dieną nusprendžiau pataupyti juostos ir  rezultatas – jau po pirmų punktų lapelis atsiklijuoja, bet vis dar laikosi viena puse. Antrą dieną lipnios juostos netaupiau. Pasigendu turistinio žemėlapio su lankytinom vietom. Keista, o čia tikrai yra ką pažiūreti. Matyt orientacininkai nelabai žiūri į šonus, o man smagu ir pasižvalgyti. Ramu tik dėl vieno, kažkur už starto linijos manęs laukia Egidijus ir Giedrė. Giedrėi –  labai didėlis AČIŪ už pirmą dieną. Ką ten už pirmą dieną –  ačiū už viską.. Bėgimas nebuvo labai sunkus, pulso vidurkis 146, pasitarimai prie punktų, pasikalbejimai bėgant, varžovų, aplenkiančiu mus, žvilgsniai ir šypsenos finiše. Smagu buvo kada radom visiems 33 punktą… jis buvo duobėje, o ieškančių aplink buvo nemažai, o Giedrės pergalės šūkis „Radau“ be konkretaus adresato visų buvo suprastas kad skirtas jam asmeniškai. Finišavome per 1 val 07 min ir 33 sek. Man tai neblogas laikas, bet vis vien likau paskutinis. Planuoju aplenkti bent kelis antra diena.

Pageluvio miškas. Antra diena. Starto laikas 11.25. Egidijus liko ištikimas man. Bėgam kartu, distancija ilga – 7.7 km. Prasidėjo kalnai. Prasibėgimai, slapti punktai, duobės, miškas, tvoros, šakos, laukai, pelkės, balti arkliai… Jėgų užteko tik pirmiems 5 punktams. Paskui prasidėjo turistavimas. Pastebėjome daug varlių, einančių savais keliais, bet buvo ir tokių susikabinusių, viena ant kitos. Taip panašiai galėjom ir mes atrodyti kitiems iš šalies. Ir nors tikrai  ilgai stoviniavome, tačiau nelabai pavykdavo rasti punktus iš pirmo, ir iš antro karto. Jau kada reikėjo rasti 9 punktą, tada ir atėjo paskutinioji. Nerijus išgelbėjo mus ir parode žemėlapyje tašką, kuriame esame, teko atgal sukti. Vienas džiugus balsas su žodžiais „Radau“ vėl nuskambėjo iš Giedrės lūpų. Tik šį kartą ne punktas buvo rastas, o mes. Girdėjome, kad jau prasidėjo apdovanuojimai, o mes dar vis bėgame. Bėgame, kažko ieškome. Vis dar renkame 16,17,18, 19, 20 punktus. Finišavau vienas, ramiai, tyliai, be ovacijų. Apsidžiaugė tik mano vaikai, tėtį pamatę. Apdovanuojimų pakylą jau nurinkinėjo.

Toks šlapias turbūt dar nesu buvęs. Egida po finišo atidarė maudymosį sezoną, aš tik įbridau ir apsiprausiau. Atvirai sakau, buvo šalta. O aplink jau buvo girdėti pirmos perkūnijos garsai. Laikas 2 val 05 min ir 22 sek. Surinkti visi punktai, atiduotos visos jėgos. Aplenkti nepavyko nieko, likau paskutinis. Bendroje iskaitoje 11 tarp 15 startavusiu, bet būsiu sąžiningas, jie nestartavo antrą dieną.

Keistas jausmas, tačiau supratau,  kad ne dviračiai ,kaip visi teigia, yra arklių sportas, nes bėgdamas miške mačiau pasagų pėdsakus. Retorinis klausimas: gal su pasagomis lengviau bėgti? Gaila tik karčius nusikirpau….

Grįžęs namo, iš smalsumo, nepatingėjau rasti wikipedijoje kas tas toks Jonas Vileišis, dėl kurio aš čia taip prakaitavau. http://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Vilei%C5%A1is  Dydis vyras pasirodo buvo, tikrai su orientacija yra daug nuveikęs  Lietuvai. Aš tame miške buvau visai be orientacijos, niekas nežino gal Tėvynei ką nors duosiu ateityje (jau daviau, tris vaikus).

Labiausiai ačiū Egidijui – už pasiaukojimą, draugiškumą, klaidinimą, optimizmą ir buvimą kartu. AČIŪ.

Visai vakare užsidėsiu Mocarto kūrinį „Requiem“ visoms per dvi dienas orientacininku sutryptoms žibutems atminti……Pavasaris atėjo.

Pirmasis Vilniaus pusmaratonis buvo trečiasis kartas mano gyvenime, kai nubėgau šią distanciją.  Norėjosi prieš Rygos bėgimą dar kur nors „atsižymėti“,  planavau registruotis Į Druskininkus gegužės pradžioje, bet ne toks jau mažas  atstumas ir kompanijos nebuvimas  privertė apsigalvoti.  Kai Marius pasakė apie bėgimą Vingio parke, daug galvos nesukęs, užsiregistravau . Dar ir sūnų (jam nežinant) užrašiau į 5 km distanciją. Deja, tėvo spaudimas nesuveikė ir Ignas bėgiku kol kas netapo…

Šeštadienio rytas išaušo ūkanotas, tačiau krintantis rūkas žadėjo gražią pavasario dieną. Prisiminus, kad dar savaitės pradžioje norėjosi rengtis vos ne žieminiais rūbais, toks oro pokytis atrodė kaip visus bėgimo entuziastus remiantis ženklas iš  kažkur aukščiau. Ryto prieš bėgimą rutina įprasta: košė pusryčiams, kava pakeliui, keli apsilankymai WC (įskaitant tradicinę eilutę prieš startą).

STARTAS.  Pasimokęs iš ankstesnių bėgimų, kai prie starto stodavau vėlai, atsidurdavau arčiau bėgikų minios galo ir todėl starto liniją kirsdavau gal po poros minučių po startinio pistoleto šūvio, šį kartą atsistojau netoli priekio.  Į pirmą eilę lysti neleido sveikas protas, tačiau galima sakyti, kad startavau kartu su „elitu“J.  (Vėliau paaaiškėjo, kad vienintelis teigiamas tokios taktikos rezultatas buvo tai, kad vakare per žinias akimirką parodė ir mano feisą).   Nors žinojau, kad po starto nereikia „rautis“ ir ramiai leidau norintiems mane lenkti (tokių buvo nemažai), vis dėlto aplinka padarė savo ir pirmąjį kilometrą, atsižvelgiant į mano pasiruošimą,  nubėgau per daug  greitai.  Nors vėliau ir sulėtinau, labai geras tempas laikėsi iki 7 km, net pradėjau galvoti, gal pagerinsiu savo PB, bet…  apie 15 km „sėdau“.  Štai ką reiškia kai treniruočių metu retai kada nubėgu daugiau kaip 11 km.  Reikėtų bent kartą per savaitę pasiekti 15 km ribą.

Artėjant finišui  iš kažkur dar atsirado jėgų, aplenkiau porą išsekusių jaunuolių, bet „išlipti“ iš 2 val. nepavyko.  Finišo tiesiojoje pradėjom lenktyniauti su tokiu „dėde“.  Galėjau akimirką būti už jį greitesnis, bet, pamatęs, kad konkurentas vyresnis (vėliau paaiškėjo, kad jis iš V60 grupės) užleidau jam liniją.  Gal ir man kada taip pasiseks?  Po finišo Endomondo rodė, kad įveikiau tik 20.7 km, bet tikiuosi organizatoriai tiksliau išmatavo trasos ilgį.  Keistai būčiau atrodęs žiūrovams,  jei už linijos būčiau nubėgęs tolyn iki pusmaratonio pabaigos pagal Endomondo.

Kas toliau? Finišuotojo medalis ant kaklo (turiu pasakyti, kad kol kas man tai nebloga motyvacinė priemonė), foto atminčiai, nesėkminga dušo paieška ir – namo.  Susitiksim Rygoje po mėnesio!

Na ka, pradėjau ir aš 2012 m.  varžybų  sezono atidarymą :).  Dėl nelabai pateisinamų priežasčių jau praleidau Šiaulių miesto slidinėjimo čempionatą ir Nuotykius aplink rėkyvą, todėl nedalyvauti Sako taurėje neturėjau teisės :))) Varžybos vyko balandžio 14 d. Paraudžių miške. 4,2 km orientavimosi trasą bėgte įveikiau per 1:20 val.  Ilgokai… bet tiesa pasakius labai ir neskubėjau, vienintelis tikslas buvo nepasiklysti    Finiše laukė nauja Green team gerbėja Birutė su krepšeliu, pilnu alaus, sūrio, dešrelių, saldainių, bandelių….. Tas krepšelis iš tikro laukė  iš miško parminančių vyrų: Andriaus ir Mariaus, bet kadangi jie žiauriai vėlavo gryžti iš trasos, krepšelis buvo perduotas mano globai ir šiek tiek patuštėjo iki sugryžo kiti Green team komandos nariai :))))

Ši savaitgalį įvyko 4 ir 5 S-Sporto taurės etapai – dviejų dienų orientavimosi varžybos bėgte „Jono Vileišio taurė“.  Vienintelis blogis, tai kad šiose varžybose nebuvo palengvintos B grupės, todėl teko registruotis į elito grupę.  Pirmos dienos trasa labai negąsdino – 5,3 km, baugino antra diena – 7,7 km ir 2 val kontrolinis laikas :).  Bet žvilgt ir ką matau – ogi mano ir vyrų 40 trasos vienodos – ir iš karto mintis – komandos narys Andrius :)) Prikalbinau Andrių užsiregistruoti su mintim kad statuosim, palauksim vienas kito ir draugiškai prabėgsim trasą.  Jaučiausi viską idealiai išmąsčiusi, bet pasirodo starto protokolai ir matau, jog mano ir Andriaus startai skiriasi daugiau nei per valandą.  Ech… na ka padarysi,  neišdegė, startavau viena surinkau visus 17 punktų per 1:29 val.  Orientavimosi prasme galiu pati save pagirti :), tik bėgimo prasme buvo sunku: visą 1:29 val bėgau su vidutiniu 160 pulsu, tas mane žiauriai pakirto ir draugas Polaras labai supyko Vakare nebeturėjau nė kruopelės jėgų.  Ryte atsikėlus jėgų vis dar nebuvo, todėl nusprendžiau antros dienos varžybas praleisti, su pasiteisinimu „O kam man to reikia“ kitaip sakant, kam taip kankintis  Supratau kad man tik treniruotis treniruotis ir dar kartą treniruotis, o tik po to į varžybas registruotis

Priskirsiu šiuos savo apsimąstymus prie kelionių kategorijos, nors turbūt turėtu būti priešistorė ar Uncategorized (bet, ši negražiai skamba)

Kartais kaip ir visiems tenka pasėdėti darbe… Lauke saulutė, pro dideli langą matau pravažiuojančius dviratininkus, praeinančius žvejus maniakus ir kito gyvio tipelius apipelėjusius iš po žiemos miego ir išlindusius pradžiūti.

O aš pelėju… pasižadėjęs po darbų paimti Salduvės parką…

Pelėdamas prisiminiau tuos senus laikus, kai buvome žmonėmis, kai išgerdavom daugiau nei numindavom, kai nebuvo svarbu dviračio svoris, minimo greitis, kiekis, kontaktiniai batai, treniruočių skaičius ir kalorijų kiekis. Prieš Lietuvos MTB maratono etapą nebijodavom išgerti alaus, po nebijodavom supešti cigarą. Ir Polar’as mums draugu nebuvo

Kelis sezonus puikiai susikoncentruodavome i aktyves keliones dviračiais.

Pirmoji mūsų išvyka buvo 2008 m rugpjūčio 1 d. (jei šlubuoja atmintis  ar kažką nusipaistau, tai tikrai nepykit, bus gražiau )

Tikslas : Butingė – Nida (nuo rubežiaus iki rubežiaus)  Maršruto aprašą galite rasti interneto platybėse, kas dar neišbandėte Lietuvos laukinio pajūrio, tikrai rekomenduoju

 Atrodėm jauni, gražūs ir laimingi

Prasideda viskas labai nekaltai.

Pirmadienis. Antra Velyku diena. Saulėtas rytas, pakelia nuotaika sportui.

Apsiprendžiu bėgti, Mariaus vadinama „Baze“. Po keleta skambučiu telefonu, suprantu 15 – 20 km. distancijai bendraminčių šiandiena nebus.

Popietų išjudu iš namų, Vovieriškių link. Tikslas 20 km.,  145 pulsu. Pirmi žingsniai ir pulsas šokteli iki  160, prisimenu draugų patarimus ne greitis, o pulsas svarbu, lėtinu tempa iki 140.

5 km.  netoli Kupriai, su malonumu numetų į griovį pusę gertuves – paskaičiuoju, kad  grįžtant bus reikalingas 0,5 vandens pasipildymas.

10 km. pasikeliu pulsa iki 150, nes kitaip darosi šaltą. Prabegu Kuprius, toliau ramiai risnoju vieškeliu link Gilaičių. Greitis  6 min/km. Stebėdamas parbundančią gamtą,  čiulbančius paukščius ir pasinerdamas i ošiančią medžių tylą sugalvoju pačia kvailiausią mintį kuri tik galėjo „šauti“ į galvą. Prabėgti 30 km., arba kitaip pasakius tik 15 km. i vieną pusę.

Toliau bėgasi labai lengvai, pulso stengiuosi neviršyti, nors pagunda didžiulė. Pasineriu į apmastymus apie viską.

13 km nedideliame griovyje sustoju, atsikratyti suvirškinto maisto ……

15 km.  Sąnkriža, į dešinę  Kužiai 5 km.,  į kairę Gilaičiai  1 km. Pasuku į kairę link Gilaičių, už autobusu stoteles pakeliu rankas. Žyma  Endomondo 15 km prabegta. Apsisuku atgal.

Po 15 km. atsigręžes suprantu, kad viskas pasikeite, dabar kovosiu ne tik fiziškai, bet ir psichologiskai. Protas prieš mane.  Saule, geras oras,  nuostabi gamta staiga kažkur pradingsta, prasideda tikra kova.  Kova iveikti 30 km.

Fiziškai: nestipriai skauda kelio sanariai ir jų raiščiai, jaučiu kur yra čiurnų raiščiai, pedos pradeda jausti kiekvieną vieškelio akmenuką. Burnoje sausa, suprantu, kad 15 km be vandens. Nugara idiali, del jos labiausiai bijojau.

Psichologiškai: pasinerių į pojučius kur kas skauda ir vis dažniau sukasi mintis, sustoti arba kuri laika paėjeti. Minčiu srautas galutinai tampa pesimistinis……….

17 km.  Pamojuoju  žmonėms dirbantiems darže, viena močiutė pranašiškai užsiima už galvos, lyg žinodama, kas toliau manęs laukia ….

20 km.  Jei esi optimistas ir būk, tik niekada nežiurėk kiek nubėgai km, nes  po to tampi pesimstu.  Pasižiurių i telefona, kiek km. nubėgau, tikėdamas pamatyti  25 km,  pamatau vos 20 km ir visas optimizmas pasilieka už nugaros.

Link  25 km. Pati sunkiausia atkarpa. Stipriai pradeda skaudėti kelio snariai ir jų raiščiai. Nuo skausmo vaduojosi  pasilengdamas i prieki, tokiu budu apsikrauna labiau nugara. Mintis stengiuosi nukreipti pozityviai, tam reikia vis daugiau pastangų.

Susitelkiu i gertuve gulinčia griovyje, kurioje liko  0,5 litro Maxim elektrolito. Begdamas link  gailiuosi, kad tiek mažai pasilieku ir tokią silpna koncentracija pasidariau. Kilometrai link gertuves virsta tikrais dykumos km.  Dairausi griovio su gertuve ir be perstojo galvoju, kas bus jei griovyje nebus gertuves ……..

Pagaliau, ta atgaiva.  Po pirmo gurkšnio susiplanuoju pataupyti skyščius ir gerti pamažu. Deja, po antro gurkšnio išgeriu viską iki paskutinio lašo.

25 km., link  30 km.  Atsigėrus skysčiu greitis pakyla, bet kelio snariai ir jų raiščiai neleidžia bėgti greičiau. Psicholgiškai lengviau, matau tikslo pabaiga, liko 5 km. Pulsas lieka ištikimas  150.

Voveriškes, liko visai nebedaug. Pasižiuriu i laika ir atstumą. Realu suspėti i 3 valandas, bet tam reikia padidinti tempą. Pamiršes „bazines“ treniruotes užduotį pradedu spurtuoti, jei prabegsiu  5 min/km, spesiu.

Po 300 m. spurto, protas visu balsu pradeda rėkti, kvalį čia tau ne varžybos,  bėk lečiau. Lieka tik paklusti.

Begimas virsta greitu ėjimu,  bent aš taip vadinu 7 min/km., psichologiškai begalo sunku, per kelių sanarių skausmus darausi apatiškas šunims, kurie bando krimstelti mano koją.  Vizualizuoju savo tikslą  – stadiono skersinis ir  30 km.

Šalia bėga pesimistines mintys nuolatos kartodamos; kam tau tas skersinis, tiesiog dabar sustok. Prisimenų žiedų valdovą ir žiedo nešėją, nusprendžiu, kad man gerokai sunkiau.

Paskutinis kilometras arba pirmi metrai.

Pasak Igno S – tikras maratonas prasideda nuo 30 km. Įbegu į Šiaulius,  be perstojo žiūriu į tirpstančius metrus mano telefone. Išsuku iš asfalto ant žoles, nukirsdamas kampą ir suprantu, kad kelio sanarių raiščiai tuojaus visiškai atsisakys.  Kiekvienas nelygumas, sustinkamas su didžiuliu skausmu.

Pagaliau stadionas, matau skersinį. Deja kilometrai dar nerodo 30 km.,  suprantu, kad prieš sustodamas turėsiu apibėgti aplink stadioną.  Protas vos nespjauna į visą tai, bet mintis, kad viskas bus veltui suteikia papildomų jegų. Stadione vaikai žaidžia futbola, jų emocijų garsai lyg aidas pasiekia mane, bėgdamas žiuriu tik į vieną tašką. Žinomą, į skersinį.

Finišas. Pagaliau finišuoju ir prabėgu pirmus 110 maratono metrų. Šypsena ir nugalėtojo jausmas savaime atsiranda, kitus pojučius sudetinga perteikti. Tiesiog nugalėjau save.

Pakabu ant skersinio ir lėtai pareinu namo.

Namuose dingsta 1 litras vandens,  trejetas kivių, bananas ir dar keletas angliavandenių kurie pasimaišė man po ranka. Vaisiai greičiausiai atiduoda fruktoze. Tikrai, Iškarto šviesiau.

Raumenys atvesta ir prasideda nežmoniškas raumenų skausmas, panašus i mešlungi, bet tik eina per visą kūną. Darau tempimus, bet niekas nepasikeičia. Tik labai karštam duše skausmas nuslūgsta, po 20 min. kūnas atsipalaiduoja.

Žmonai nedrasiai primenu ryte duotą  pažadą. Tai gal pasivaikčioti einam …….

Sunkūs buvo pirmieji 110 metrų, reikės daug kantrybes, kol galesiu bėgti pilna maratoną, arba kitaip tariant tuos pirmus 12300 maratono metrų.