Archive for birželio, 2012

Tik dabar radau laiko parašyti apie varžybas Vilnius Challenge. Nebuvau įtraukęs tų varžybų į savo sportinį grafiką, bet kai Marius pasiūlė sudaryti komandą, ilgai nesvarsčiau, sumokėjau starto mokestį, užsisakiau dar atminimui marškinėlius ir pradėjau laukti varžybų. Komandą sudaro du žmonės, tai mes pakliūname į  vyrų dvejetą. Yra dar vien tik moterų ir mišrios komandos. Kaip žinia, Marius ne moteris, ir jau ne vaikas-tai patenkame į masiškiausią dalyvių grupę. Strategija ir tikslus susidėliosime jau prieš pat varžybas.

Varžybų dieną oras nieko gero nerodė. Buvo kuklūs, vasariški 9 laipsniai šilumos, vėjas ir dar pranešama apie lietų. Užbėgdamas už akių,  galiu pasakyti, kad taip viskas ir buvo, arba kitaip tariant, žalias ruduo. Vienas važuoju į Vilnių, nes oras sugadino ir visos šeimos planus aplankyti Gedimino kalną, senamiestį, Gedimino prospektą ir Akropolį. Sutartoje vietoje paimu Marių, pradeda lyti, pasidaro dar smagiau ir šalčiau. Niekaip negaliu atsirinkti kokius rūbus užsivilkti, tad pasirenku beveik žiemos variantą: ilgas kelnes, termofit‘a, bėgimo striukę, liemenę. Dviračius saugiai paliekame saugos zonoje, patys einame į starto zoną. Eilė tokia didelė, o iki starto liko vos 10 minučių. Gauname net 4 popiergalius, ten labai daug prirašyta, bet laiko skaityti nebėra, startas ir pirmyn………………

Dar starto garde sutinkame Mantą ir Audrių iš komandos NErimti. Susitarimas bėgti kartu įvyksta akimirksniu. Jų baimė pasimesti, o mūsų noras nugalėti padaro savo-bėgame visi kartu. Kažkodėl bėgame mišku, kai visi normaliai bėga takeliais, matyt norime greičiau pavargti, bet taip atsiplešti nuo varžovų. Turbūt jau viskas apie pirmą punktą buvo parašyta elektroninėje erdvėje: ir gerų žodžių buvo, ir blogu, tik faktas toks: Vilnius Challenge dalyviai turi mokėti bent 6 kalbas, kas neprivaloma organizatoriams, skaityti visas nuorodas, paskui dar sprestį kryžiažodį, o kurgi vis dėlto yra tas punktas. Rezultatas aiškus, po 29 min 37 sek punktas buvo rastas. Kiti punktai jau buvo kažkaip mums pakeliui. Bėgdamas sušilau, jaučiau, kad ant manęs  rūbų perdaug, tai prie 8 punkto pasirodo reikia rūbus nusimesti ir lipti į vandenį, bristi upe iki pažastų, saloje rasti punktą ir atgal. Vanduo šiltesnis už orą, o mes dabar truputį švaresni. Bėgam iki baidarių, nes antras etapas žemyn upe apie 5,5 km, dar randant pakeliui punktus. Darniai irkluojame ir pabėgame nuo Audriaus ir Manto. Tai ir buvo mūsų klaida, bet ją tenka pripažinti tik po finišo, o dabar tai tik trečia varžybų valanda. Sustingę ir atšalę, išlipame į krantą, ir nelaukdami NErimtų, pradedame savo klajones po mišką, kitaip to negaliu  pavadinti. Be mūsų čia buvo dar daugiau žmonių. Visos pastangos rasti punktą buvo bevaisės. Optimizmas manyje užgeso, kojos atsiskyrė nuo kūno, žemėlapis tapo bereikalingu popieriuku rankuose. Džiugino tik gamta ir reljefas: tokio Neries slėnio, tokių aukštų, giliai vandens išgraužų krantų,  nebuvau matęs. Vienu momentu pagalvojau, kad esu atogrąžų miškuose arba kaip minimum Amerikos sekvojų miške (jau matyt haliucinacijos buvo prasidėję, nors baltų arklių nemačiau. Ką reiškia, neklausyti žmonos ir elgtis….vaikiškai) Tokios mintys sukosi galvoje einant į pabaigą trečiai varžybų valandai.

Grįžtame į Vingio parką, persirengti, pavalgyti ir persėsti ant dviračių. Prasidėda 4 etapas: orientavimasis dviračiu. Sausas, truputį pavalgęs varau dviračiu, ir ieškau sekančio punkto. Ir vėl staigmena: punktas saloje, prie Rusijos ambasados prūdo. Vėl reikia lipti į vandenį, o noro tikrai nedaug. Vanduo tikrai šaltesnis nei Neryje, bet punktas paimtas, reikia greičiau apsirengti ir minti toliau. Pamačiau gražu vaizdelį: sėdi balandžiai ant laiptelių prie vandens, pasiputę nuo šalčio ir drėgmės, ir abejingai stebi visus lendančius į šaltą vandenį ir galvoja: „ Ko jiems  dar gyvenime trūksta? Tik vieno varžtelio….cha, cha, cha…“.

Šnipiškės. Pats Vilniaus centras, iškart už savivaldybės ir Europos prekybos centro pastatų. Pakliūni tarsi į kitą pasaulį. Rūsų kalba, tualetai lauke, šventės atgarsiai kas antram kieme ir punktai kažkur čia pat. Bandau rasti savo tetos garažą, kuris kažkada buvo nuomojamas ar nuosavas tame rajone. Neradau, bet kavinė kur gerdavo alų pakeliui iš garažo grįžtantys giminaičiai, stovi lyg niekur nieko. O tas buvo maždaug 20-23 metai atgal. Interjeras tas pats, klientai tie patys. Matyt čia ir reikia semtis naujų idėjų lojalumui suprasti.

Dviračių rungtis nebuvo sunki, randame punktus ir miname link kitų užduočių. Reikia palikti dviratį ir vėl bėgti į kalną. Dabar mūsų paeiškos rajonas – Užupis. Kažkoks piliakalnis, reikia perlipti tvorą, vėl bristi per upę, tik šį kartą į Vilnelę, Aušros vartai, Rotušės aikštė, su kažkokiu Azijos šalių festivaliu, ir, aišku, paskutinis 5 etapo punktas ant pačio Gedimino kalno viršaus. Į Gedimino kalną einame jau kaip ekskursantai, stebime aplinką, panoraminius Vilniaus vaizdus dedame savo galvos kietąjį diską. Varžybų laikas jau eina į pabaigą, reikia skubėti į finišą. Pakeliui dar paimame 2 punktus, paskutinis, prie Seimo, greičiau punktas randa mus, nei mes jį. Finišas jau arti, tai užgaišę 7 val 08 min…… baigiame varžybas. Surinkome 33 punktus iš 47 galimu ir pagal rezultatą likome 132 komandineje vietoje, bet iskaitoje mums nurase 8 punktus, tai išejo tik 25 taškai. NErimti buvo aukščiau.

Kaip visada padariau išvadas:

-reikia rasti laiko ir trąsoje dažniau maitintis

-varžybos buvo sunkesnės ir reikėjo daugiau orientavimosi įgūdžių

-kompanjonas Marius mane stipriai palaikė ir buvo mūsų komandos garvežys

-reikia startuoti sveikam, tikra tiesa…………….

-oro nepasirinksi, bet galėtų būti kitąmet šilčiau

-reikės dar kartą ten sugrįžti

-japonų virtuvė super, ačiū Mariui už parinktą gera maistą

Rygos maratonas tik žiūrovo akimis. Prieš pat maratoną susirgau ir nespėjau atsigauti, net ir dabar, rašant straipsnį, vis dar nepraeina kosulys. Gaila, tačiau yra kaip yra.

Labiau teko stebėti organizatorių darbą, susipažinti su Rygos hostelių specifika, taip pat pamatyti vakarinį Latvijos sostinės gyvenimą, pasižiūrėti Čempionų lygos finalą Irish Pub‘e. Marius surado puikius nakvynės namus pačiame miesto centre, patikslinsiu dar labiau, centriau negalima įsivaizduoti, nes apsigyvenome virš centrinio Mc‘Donaldo. Reikėjo užsukti į restoraną, paskui rasti kitas duris, įlipti į liftą, ir ketvirtame aukšte gauti 10 numeriu pažymėto kambario raktus. Nors lovos ir dviaukštės, ir dušas su tualetu bendras, galiu drąsiai pasakyti, mums tai buvo kaip tik. O jei prie to pridėsime dar ir puikią nakvynės kainą -13 latų dviems. Ir čia su pusryčiais.

Bendrai nusprendžiame išeiti į miestą, pažiūrėti kas čia ir kaip. Žmonių kiekis truputį nustebina. Visai buvome pamiršę, kad šį naktis-muziejų naktis visoje Europoje. Tokias eilės esu matęs tik Maskvoje, kažkus 1985 metais, prie firminės vokiečių parduotuvės Leipzig. Supranti, kokie latviai yra kultūringi žmonės. O ir muziejų Rygoje matyt yra nemažai. Kažkaip nesiveržiame pasisemti kultūros, vaikštome ir grožimės. Mano rankos ir burna laisvos, galiu gerti alų, tik va kompanijos neturiu. Užsukau į Irish Pub‘ą pasižiūrėti, kada bus rodomos rungtynės tarp Bayern ir Chelsia. Turime dar laiko pasižvalgyti aplink, bet finalą vis vien su Jūrate žiūrime ten. Labai maloni aplinka, pilna žmonių. Tiksliau ne žmonių, o vyrų. Visada sau randu kažką įdomaus. Rusai stebėjo varžybas, ir po kiekvieno teisėjo švilpuko dainavo daina „ Потому, что Рома заплатил…….“ Dabar jau tą dainą žino ir kiti…….. Sulaukę finalinio švilpuko, pratęsimą einame žiūrėti pet TV latviškai, savo nakvynės namuose. Ten ir sulaukiame čempionų titulą gaunančius Chelsia futbolininkus. Atvirai sakau-aš buvau už Chelsia.

Rytas Mariui prasideda  anksti, aš sau dar leidžiu pagulėti. Man nėra kur skubėti. Aš numerį dar vakar gavau, bet niekam nenoriu jo rodyti. Sergu. Marius pakviečia dar pas mus Donatą, kuris į maratoną atskrido tiesiai iš Londono. Donatui tai jau antras maratonas Rygoje, jis jau buvo startavęs 2011 metais. Pagarba jam iš mūsų pusės :)))))))))))))).

Ateiname į startą, keli kadrai ir tuštuma. Kam varžybos, o kam ilgos laukimo minutės. Pastudijavau žemėlapį, supratau kur galiu sutikti savo Green team komandos narius, nusprendžiu su foto objektyvu įamžinti tas bėgimo akimirkas. Kitaip sakant, fotomedžioklė. Pagaunu kadre ir lyderius, ir mūsiškius, ir dar visokių kadrų pridariau. Reikia kažkaip save užimti. Laikas slenka lėtai. Pradeda finišuoti lyderiai, tikrai puikiu laiku, paskui 58 finišuoja Gintaras ZaiZai, labai geras laikas. Ateina visa masė bėgikų, sunku net rasti ir atskirti kur saviškiai, kur svetimi. Bet randame- Egidijus, Aurimas, Donatas, Marius-vienas paskui kitą bėga į finišą. Visi gyvi ir sveiki, gauna savo pelnytai uždirbtą atminimo medalį. Pavargę, bet laimingi, aptarinėja savo bėgimą, varžovus trąsoje ir pačią trąsą. Ryte oras dar buvo vėsesnis, bet paskui jau pasidarė karšta. Trąsoje net trūko vandens.

Laukiame 11 valandos, nes 10 km turi bėgti Jūratė. Čia dalyvių dar daugiau, ir jau labai sunku rasti minioje Jūratę, o nuotraukų prisiminimui ir jai reikia. Užimu tą pačią poziciją, kaip ir pusė maratono, ir aišku pagaunu į foto objektyvą ir Jūratę. Pačio finišo nemačiau, sutinku sutartoje vietoje po finišo, bet žmonių masė padaugėjo labai labai. Greitai bus 5 km bėgimas, ir ten bus apie 10 000 dalyvių. Kas su vaikas, kas su vežimėliais, invalidai-visi masiškai stoja į startą. Pas mus startuoja Tautvydas ir Akvilė. Linkime sekmės ir jiems.

Šeštadienį (06.02) teko garbės sudalyvauti multisporto varžybose Vilnius Challenge. Oras pasitaikė, kaip reta, vasariškas – 9 laipsniai šilumos, vėjas 8 – 10 m/s, lietus. Pagal trasos aprašymą nusimatė įdomios ir jėgų bei ištvermės pareikalausiančios varžybos.

Tik atvykus į varžybų centrą Vingio parke, sutikau Donatą Mickų laukianti eilėje prie nusileidimo virve nuo parko estrados stogo. Paklausus kaip sekasi atsakymas buvo – bliamba kaip šalta Atbėgo jie po maudynių Neryje kur praleido ~ 20 min. Nors elito grupei rungtys buvo paruoštos rimtesnės, bet įtariau, kad neilgai trukus mes galime atrodyti taip pat.

Su komandos draugu Andriumi ruošiamės startui. Sutikome Mantą su Audriumi (komanda – NErimti) ir trumpai pasitarę nutariame kurį laiką laikytis kartu, o paskui jau matysim. Susikrauname kuprines, pasiimame šalmus, išsivalome korteles ir einame į startą. Žmonių daug, visi nusiteikę kovingai, pasiruošę kas rimčiau, kas nelabai, bet tokia jau ta mėgėju grupė. Visokių čia būna, bet visokių ir reikia Galų gale juk mėgėjai ir padaro renginį masine švente, vietoje varžybų saujelei elito sportininkų. Gauname po tris žemėlapis kiekvienam. Juose po kelis varžybų etapus. Trumpai pastudijuojame.

Startas. Visa gauja mėgėjų, kaip pabaidyta arklių banda metasi pirmo punkto link. Kas takeliais, kas tiesiai per mišką, bet visi pirmo punkto link. Atbėgus į vietą kur turi būti punktas, per galvas pamatome, kad punkto čia nėra, bet yra nuoroda jog punktas kažkur ant upės vingio. Susiradus minėtą upės vingį randame dar vieną nuorodą, kad punktas yra už 250 metrų nurodyta kryptimi. Nulėkus ten punkto nėra, bet yra ~ 200 žmonių neršiančių aplink ir nesėkmingai ieškančių punkto. Išbandėme visus paieškos variantus ir sugaišę ~ 40 min. punktą vis tik aptinkame, bet visiškai ne ten kur buvo nurodyta. Pasirodo nuorodos lietuvių ir anglų kalbomis skyrėsi. Toliau sekėsi kiek geriau, punktus po truputį rinkome ir klaidžiojimo buvo mažiau. Pribėgome ir punktą kuris buvo saloje, neišvengiamai teko nusirengti didžiąją dalį rūbų ir bristi vandenin. Vandens buvo iki bambos, srovė bandė išvert iš kojų. Apsirengus vėl buvo smagu pabėgėti iki sekančio punkto, kad pasidarytu šilčiau. Neilgai trukus atbėgome iki rungties keitimo vietos. Toliau baidarės. Baidare įveikėme puse Vilniaus ir nors plaukėme pasroviui, dėl stipraus vėjo negalėjome atsipalaiduoti, nes būtų nupūtęs mus atgal prieš srovę Plaukdami baidarėmis atsiskyrėme nuo NErimtų komandos, bet laukti negalėjome, nes labai jau šaltas vėjas buvo. Atplaukę į rungties keitimo punktą priduodame baidares. Pagaliau bus galima vėl pajudėti, nes jau norisi sušilti. Sutariame bėgti lėtai, kad sulauktume kolegų. Iš to džiaugsmo, kad darosi šilčiau, vos neprabėgame punkto Bet džiaugsmas greitai baigiasi kai reikia pradėti laipioti kalnais. Kalnai dar būtų nieko, bet kai, ilgokai nerandant vieno punkto, matai gęstančią entuziazmo ugnį komandos draugo akyse darosi ne kas. Varžybos sunkios – vienas neįveiksi. Be to organizatorių tai ir nenumatyta – abiems komandos nariams reikia atsižymėti punkte ne didesniu kaip 30 s tarpu. Komandos partneris po ligos ir keletą savaičių neturėjęs rimtesniu treniruočių, bet tai vis tiek neguodžia ir optimizmo neprideda. Šiaip ne taip grįžtame į varžybų centrą. Pakeliui dar sutinkame Manta ir Audrių jau ant dviračių – jie mus aplenkė kol mes klaidžiojome ieškodami gerai pasislėpusio punkto. Varžybų centre persėdame ant dviračių – orientavimasis pagal legendą. Punktas vandenyje vėl tenka rengtis ir lysti į šaltą vandenį. Toliau legenda mus nuveda į Šnipiškes. Įdomus rajonas. Radom visko tik ne punktų Vėliau radom ir punktus. RAjonas panašus į mūsų Kalniuką prieš 20 metų, tik kelis kart prasčiau. Baigus legendą rungties keitimas prie kalnų parko. Turėtu būti virvių rungtis, bet jos kažkodėl nusprendė nedaryti. Todėl toliau orientavimasis bėgte aplink 3+ kalną, vėliau perbrendame Vilnelę ir bėgame prie Aušros vartų. Iš ten punktas prie katedros. Nereikia net žiūrėti į žemėlapį ir taip aišku kad punktas bus prie Gedimino bokšto. Organizatoriai nestatė nei vieno punkto pakalnėje jei šalia yra didelis kalnas Pasakius apie tai Andriui būnu pasiunčiamas kažkur, bet kadangi mes komanda, tai net ir ten turime eiti drauge 😉 Lipame į kalną. Tai vienas paskutinių punktų nes mus jau spaudžia laikas. Reikia finišuoti iki 18:00 vėliau pradedami skaičiuoti baudos taškai. Vėl sėdame ant dviračių. Pakeliui dar paimame du punktus ir visu greičiu į Vingio parką. Finišas 18:10.

Šiek atgavus kvapą išgėrus kavos ir suvalgius sušį (ačiū kilnojamam kioskeliui už meniu, bet tai buvo būtent tai ko tuo metu norėjosi) galvoje pradeda suktis mintis – kur čia registruotis sekantiems metams. Rezultate gavosi 7 valandos didesnio ar mažesnio judesio. Įveikta ~ 53 km iš kurių: 6 km baidarės, 20 km dviračiu, likę 27 bėgte arba pėsčiomis. Na ir visą laiką reikėjo orientuotis. Orientavimosi įgūdžių labiausiai ir pritrūko. Šiaip varžybos buvo įdomios ir smagios. Ačiū organizatoriams už formatą ir už tai, kad palieka vietos tobulėti. Iki kitų metų.