Pagrindinis pasirengimas varžyboms tai apsispręsti – bėgti ar minti dviračiu. Čia kaip kine „ kas
kietesnis slidininkas ar snieglentininkas ?“. Registracija jau buvo besibaigianti, kai sau tvirtai
pasakiau – bėgsiu. Minant dviračiu prieš du metus aplink Rėkyvą jau žinojau, kas manęs ten gali
laukti, o bėgant – ne, dar tokios patirties nebuvo. Vieną gražų rudens savaitgalį buvome apibėgę
Rėkyvą, truputį pasiklydome, bet, bendrai paėmus, bėgimas nelabai baugino.

Iš vakaro Vilius įdėjo i Facebook‘ą nuotraukas iš trasos. Trumpai pasakysiu – šlapia, net labai
šlapia. Bet ryte jau tų nuotraukų neradau, Viliaus ir Donato tandemas naktį nusprendė negąsdinti
svečių iš svetur, paliko tik starto ir paskutinio tiltelio nuotraukas. Teisingas sprendimas.

Startinio jaudulio jokio, šį kartą jokių tikslų, dalyvių tikrai nemažai (koks 170). Bėgikų labai daug.
Dabar tik klausimas kas bus greitesni – dviratininkai ar bėgikai? Atsakymą aš jau galiu pasakyti
prieš startą – šį kartą stipresni ir vėl bus bėgikai. Truputį jaučiu pranašumą prieš dviratininkus. Net
ir įvykus konfliktui (pavyzdžiui, drakė….), mūsų daugiau. Nugalėsim.

Startas duotas ir mūsų komanda draugiškai laikomės vienas kito, bėgame lengvai. Komandą sudaro
Marius, Aurimas, Rolandas, Alvidas (pirmas rimtas startas sportiniame gyvenime ) ir aš. Pulsas
155-165 kartų per minutę, bėgam takeliu, sausa ir šilta. Juokeliai, pašnekesiai bėgant plentu, bet,
nusukus nuo plento, grupelė tampa virtine ir jau daugiau laiko ir dėmesio skiriame trasai, kur reikia
pasirinkti teisingą kelią, kupstą, balą. Bėgti nėra sunku, oras puikus, juolab, kad žinome Egidijaus
ir Audriaus įrengtą maitinimo punktą ir reikia būti puikios nuotaikos, plius dar laukia keletas foto
sesijų. Vaikinai laukia naujame Rėkyvos pliaže, kur laiko veltui neleido. Spėjo pamatyti skęstantį ir
patį save gelbėjantį žmogelį. Net buvo iškviesti gelbėtojai, bet drąsuolis arba nuopeza į krantą išlipo
pats. Va. Tik buvo dingęs iš akiračio du kartus. Egidijus buvo nusprendęs, kad žmogelis jam rūpi
labiau nei jis pats sau. Aišku mes apie tai sužinome tik po finišo.

Atkarpa, kur stovėjo Audrius su fotoaparatu ir mano ilgais botais buvo tikrai viena iš šlapiausių
tame krante. Bet juk tikrai nieko blogo atgaivinti kojas šaltame vandenyje, o dar ir paduota gertuvė
su energetiniu gėrimų pridavė jėgų (Maxim visagalis…..). Aurimas kažkur toli priekyje, Rolandas
paliko mus nubėgdamas paskui gražias sportininkes, Ainę ir Gabrielę, o Alvidas dar vis sunkiai
kvėpuoja į nugarą, bet greitai mes liekame dviese. Matome bėgančius priekyje, jaučiame bėgančius
už mūsų. Malonumas, gamta, o dar ir pavasaris…( malka ant malkos lipa)…- burna pati juokiasi.
Malonu, kad kažkur trasoje mano oponentu buvo dar ir Rolandas Kazlas…Prisijuokėm…

Sunkiausi kilometrai prieš finišą – ne todėl, kad jau pavargome, o todėl, kad labai šlapia ir kojos
sminga į durpes. Visą laiką bėgi vandenyje iki čiurnų. Kodėl aš ne šventasis ir negaliu eiti
vandeniu? Kojos būtų sausos ir aš būčiau greitesnis… Likus 1,5 km, pamatome einantį tarp medžių
mėlyną briedį – Rolandą, gimsta gyvuliškas instinktas – aplenkti, po to pamatome dar du bėgikus,
juos įveikiame gudrumu ir žavia šypsena, paskui medinis tiltelis ir finišas. Pirmiausia, ką pamatau,
tai dviratininkus, kurie jau finišavo. Mano laikas apie 1 val. 40 min, trasos ilgis – 16 km, Mariaus
trasos ilgis – 14,5 km. Norint aplenkti dviratininkus, reikia tilpti į 1 val. 20 min. Džiugu dar ir todėl,
kad bendroje įskaitoje laimėjo bėgikai…Viliaus laikas 57 min. Cha Cha Cha….

2 Responses to “Sezonas 2012. Antras etapas. Adventure race aplink Rėkyvą”