Pirmasis Vilniaus pusmaratonis buvo trečiasis kartas mano gyvenime, kai nubėgau šią distanciją.  Norėjosi prieš Rygos bėgimą dar kur nors „atsižymėti“,  planavau registruotis Į Druskininkus gegužės pradžioje, bet ne toks jau mažas  atstumas ir kompanijos nebuvimas  privertė apsigalvoti.  Kai Marius pasakė apie bėgimą Vingio parke, daug galvos nesukęs, užsiregistravau . Dar ir sūnų (jam nežinant) užrašiau į 5 km distanciją. Deja, tėvo spaudimas nesuveikė ir Ignas bėgiku kol kas netapo…

Šeštadienio rytas išaušo ūkanotas, tačiau krintantis rūkas žadėjo gražią pavasario dieną. Prisiminus, kad dar savaitės pradžioje norėjosi rengtis vos ne žieminiais rūbais, toks oro pokytis atrodė kaip visus bėgimo entuziastus remiantis ženklas iš  kažkur aukščiau. Ryto prieš bėgimą rutina įprasta: košė pusryčiams, kava pakeliui, keli apsilankymai WC (įskaitant tradicinę eilutę prieš startą).

STARTAS.  Pasimokęs iš ankstesnių bėgimų, kai prie starto stodavau vėlai, atsidurdavau arčiau bėgikų minios galo ir todėl starto liniją kirsdavau gal po poros minučių po startinio pistoleto šūvio, šį kartą atsistojau netoli priekio.  Į pirmą eilę lysti neleido sveikas protas, tačiau galima sakyti, kad startavau kartu su „elitu“J.  (Vėliau paaaiškėjo, kad vienintelis teigiamas tokios taktikos rezultatas buvo tai, kad vakare per žinias akimirką parodė ir mano feisą).   Nors žinojau, kad po starto nereikia „rautis“ ir ramiai leidau norintiems mane lenkti (tokių buvo nemažai), vis dėlto aplinka padarė savo ir pirmąjį kilometrą, atsižvelgiant į mano pasiruošimą,  nubėgau per daug  greitai.  Nors vėliau ir sulėtinau, labai geras tempas laikėsi iki 7 km, net pradėjau galvoti, gal pagerinsiu savo PB, bet…  apie 15 km „sėdau“.  Štai ką reiškia kai treniruočių metu retai kada nubėgu daugiau kaip 11 km.  Reikėtų bent kartą per savaitę pasiekti 15 km ribą.

Artėjant finišui  iš kažkur dar atsirado jėgų, aplenkiau porą išsekusių jaunuolių, bet „išlipti“ iš 2 val. nepavyko.  Finišo tiesiojoje pradėjom lenktyniauti su tokiu „dėde“.  Galėjau akimirką būti už jį greitesnis, bet, pamatęs, kad konkurentas vyresnis (vėliau paaiškėjo, kad jis iš V60 grupės) užleidau jam liniją.  Gal ir man kada taip pasiseks?  Po finišo Endomondo rodė, kad įveikiau tik 20.7 km, bet tikiuosi organizatoriai tiksliau išmatavo trasos ilgį.  Keistai būčiau atrodęs žiūrovams,  jei už linijos būčiau nubėgęs tolyn iki pusmaratonio pabaigos pagal Endomondo.

Kas toliau? Finišuotojo medalis ant kaklo (turiu pasakyti, kad kol kas man tai nebloga motyvacinė priemonė), foto atminčiai, nesėkminga dušo paieška ir – namo.  Susitiksim Rygoje po mėnesio!

4 Responses to “Pirmasis Vilniaus pusmaratonis”