Ruduo Karpatuose

Karpatai – įspūdingas kalnų grožis, stulbinantys gamtos objektai, mineralinių vandenų šaltiniai, jaunas Karpatų vynas(kurio neteko ragauti),avių pieno sūriai, gardūs nacionaliniai patiekalai, pigios kainos. O svarbiausia daug smagaus ir ekstremalaus veiksmo, daro šią kelionę nepaprastai patrauklią ir įdomią.

2011 metų rudenį, teko ir man šios kelionės įspūdžių paragauti, kuriais bandysiu pasidalinti šiame straipsnyje.

Kelionės tikslas, pasiekti vakarų Ukrainos regioną – Užkarpatę. Ši sritis pasižymi giliomis nepriklausomybės ir nacionalinėmis įdėjomis (čia ne aš sugalvojau), kraštas visuomet buvo daugiau linkęs į vakarus.
Užkarpatėje gyvena vietinė tauta guculai ir nepakartojamas jų svetingumas ir nuoširdumas padarė šia kelionę dar įdomesnę.

Kelionės bazinė-strateginė vieta СПРАВЖНЯ КАЗКА , aplink kurią daugybė gražių ir įdomių vietovių, skanus maistas ir tikrai didelės porcijos, ypač vakarienės, nenuvildavo nei vieno. Gali bėda ištikti, kurie alergiški katėms, tuo metu jų buvo virš 30 ir jos visur, bazėje… Bet straipsnis, ne apie jas.

Iš Šiaulių išvykome penktadienio ankstų rytą, o grįžome sekančio sekmadienio pavakarėje.

Automobiliu važiavome per Lenkiją, kad nereikėtų vizų. Pakeliui apžiūrėjome istorinį lenkų miestą Liubliną, likome jame nakvynės.
Ryte patraukėme link Lenkijos/Ukrainos sienos. Ten mūsų laukė 3 valandų priverstinis poilsis, nes buvo išsirikiavusi nemaža automobilių virtinė.

Nuvykus į Ukrainą, Algis (puikioji navigacija) priverstinai nuvežė mus aplankyti Lvovo, puikiai grįstomis akmeninėmis gatvėmis dardėjome gerą pusvalandį, o Algis klausėsi „komplimentų“ skirtų už puikų nuvažiavimą šalin…
Peizažas pradėjo keistis, ir širdis ir begalinis noras pasiekti kelionės tikslą, jautė artėjančius kalnus.

СПРАВЖНЯ КАЗКА pridardėjome jau sutemus, nes puikusis Algis nusprendė išbandyti puikiąją Toyota ir pasuko, pašonėje palikdamas nuostabų greitkelį, serpantinų su asfalto likučiais link. Galvojau nebeužkilsim… vėliau …. nebenusileisim.

Pagaliau lauktieji kalnai ir užpakalis įsispaudęs į dviračio balnelį. Sėdžiu ant dviračio ir iš bazės judame kažkur… Deja, jausmas lieka tas pats … nebeužkilsiu … nebenusileisiu…

Gera žinoti, kad greta pedalus suka tokie pat bepročiai, kaip ir pats.

Per daug sudėtinga butų aprašyti visus kelionės vaizdus ir įsūdžius, tuolab reikia atidirbti praleistą laiką ten :) Todėl,belieka pasukti greičiausiu keliu ir sudėti nuorodas į super foto albumus iš kelionės dalyvių archyvų. (o gal niūriais žiemos vakarais, atsiras ir tęsinys…)

https://picasaweb.google.com/110742065598124895093/Karpatai?authuser=0&authkey=Gv1sRgCMe0wMXKh5fvhAE&feat=directlink#

https://picasaweb.google.com/admode/AuksinisMTBRuduoKarpatuose# 

Maršrutai

Žiūrėti Karpatai 1 diena didesniame žemėlapyje

Sezono pabaiga.

Įvyko paskutinės šio sezono MTB dviračių varžybos „Žemaitijos taurė“ mūsų gimtojoje trąsoje Bubiuose, žinant visus kalnelius, balas, posūkius. Buvo tikrai didelė šventė ne tik man, bet ir visai mūsų negausiai „Green team“ komandai: Giedriui, Mariui ir man. Gal tai ir nieko neįprasto, juk priešaky dar laukia  daug sezonų, bet du dalykai neliko mano nepastebėti. Pirma: keistas mano startinis  numeris „66“ (už ką ačiū Giedrei iš komandos „NErimti“), ir Mariaus noras mane nugalėti (žinoma,  solidesniu startiniu numeriu „55“). Prisivalgęs antibiotikų (o gal sumaišė pavadinimą su anabolikais) ir jau ketvirtame kilometre kilęs į kovą su varžovais,  nuo „pirmo prakaito kalno“ “ Green team“ komandos lyderis pradejo į kalną lenkti ne tik priešus, bet ir savo komandos draugus. Alsavau jam į nugarą pirmus 17,5 km, iveikiau bebrus ir artėjant prie Bijotės šaknų, supratau, kad šiandien Mariaus diena ir savo lyderio pozicijos jis tikrai niekam neužleis. Taip ir atsitiko. Bendroje mūsų komandos įskaitoje po finišo  likau antras, Giedrius – trečias. Linksma nebuvo, bet žinuojau kas manęs laukia mašinos bagažinėje… Tai vis dar šaltas „Heineken“ (taip pat žalias) alus. Galėčiau čia ir baigti pasakoti savo trumpus įspūdžius iš trąsos, bet paskutinis Mariaus elgesys privertė mane patikėti antibiotikų poveikiu mūsų kolegai. Alaus Marius atsisakė! Ką daro sportas su žmonėmis!!!  Čia jau kita tema…

Vilniaus maratonas 2011 09 11

      Turėjo prabėgti 2500 metų (bent tiek suskaičiavo Ignas S.) kol Green Team komanda pasiryžo įveiktį klasikinį maratoną. Kad organizatoriai negautu šoko nuo pasportavusių vyrų tempo – komanda pasidalino į dvi grupes. Keturiese ėmė 42 195 m draugiškai pasidalinę po 10 550 m, na o vienas iveikė 21 100 m.

Oficialūs rezultatai oficialiame tinklapyje www.vilniausmaratonas.lt

Prizinių vietų šį kart nebuvo, bet tikslas buvo išbandyt kas tas maratonas ir su kuo jį vartot.

Rezultatų ištrauka:

 

Vieta Komanda Laikas Dalyvio laikas ID Dalyvis Gim. Metai
11 Green Team 3:35:07.30
0:52:03.50 110001 Giedrius Vaičiulis 1980
1:48:37.25 110002 Andrius Šimkus 1972
2:45:09.25 110003 Marius Rakickas 1978
3:35:07.30 110004 Egidijus Koviera 1976

 

Vieta Vieta Gr. Nr. Dalyvis Grupė Gim.metai Miestas Klubas
280 208 3711 Aurimas Beržinskas V 1980 Šiauliai GreenTeam
Of, Laikas Realus laikas 1 tarpinis 2 tarpinis 3 tarpinis 4 tarpinis 5 tarpinis
01:49:30 01:49:20 00:22:58 00:48:56 00:56:50 01:17:23 01:41:47

Tai kodėl mes pradėjome bėgioti?

      Kolega Giedrius manosi radęs priežastį kodėl mums taip patinka bėgioti. Netgi idėjo nuorodą į iliustruotajį mokslą.

Kas ten jį žino – gal mes iš tikro vaikomės tuos endorfinus.